Pasidalink per Facebook!

Kažkada studijuojant teko mokytis su plačiosios daugiatautės tėvynės atstovais, bendrauti su atstovais iš Azijos respublikų, ypatingai geri santykiai buvo su latviais ir estais. Tuo metu kažkodėl jautėme simpatijas vieni kitiems, slavai irgi buvo geranoriški, o štai Moldavijos atstovai kažkuo buvo išskirtiniai. Tiesa, jie puikiai kalbėjo rusiškai, tačiau pabrėždavo, kad Moldavija yra Rumunijos dalis, o tais laikais Rumunija buvo užsienis, tai jau šis tas jaunimui. Šiandien tuo nieko nenustebinsi, o tada – užsienis – svajonė.

Leidausi į prisiminimus, kai susitikau ir išsikalbėjau su smulkute, gražiai lietuviškai kalbančia dailininke Ramune Virbickaite. Ramunė darbo dienomis sukasi kaip voverė rate – pamokos Meno, pradinėje, Tėkmės mokyklose. Daug darbų, maža laisvo laiko, tačiau, kai užklausiau apie vaikystę, paauglystę, Ramunė atidėjo visus darbus į šoną. Och, ta vaikystė, kokie malonūs prisiminimai…

Ramunė gimė ir dvi klases baigė Šiauliuose. Vėliau persikėlė į Moldaviją, į mamos gimtinę. Čia mažylei mokykloje teko mokytis rusų kalba. „Turėjau tris knygas lietuvių kalba: dovanotą Bibliją, „Grybų karą“ ir „Alisą stebuklų šalyje, – šypsosi Ramunė, prisiminusi vaikystės namų biblioteką. – Nuo mažens žinojau, kad visą laiką čia negyvensiu, kai tik galėsiu, būtinai grįšiu į Lietuvą.“ Skaitytos suskaitytos Ramunės lietuviškos knygutės, nenorėjo pamiršti gimtosios kalbos. Vasaros atostogoms atvažiuodavo į Šiaulius, tad lietuvių kalbos nebuvo pamiršusi, deja, rašyti lietuviškai niekas nemokė. Iki 1990 metų Moldavijoje buvo naudojamas kirilicos šriftas, tik prieš trisdešimt metų vėl sugrįžta prie lotiniško alfabeto. „Prisimenu, kokį slogų įspūdį paliko Moldavijos kaimas vaikui iš Lietuvos didmiesčio. Maistas taip pat specifiškas: pradžioje pasirodė neskanūs avių ir ožkų sūriai, nemėgau pupelių, nepatiko gagauzų patiekalai. Vėliau įpratau prie kaimo tvarkos, maisto. Dabar man gagauzų patiekalai nepaprastai gardūs. Juos mėgstu ne tik valgyti, bet ir gaminti,“ – prisiminimais dalinosi Ramunė.

Moldavė nelaikė Moldavijos savo namais, tačiau čia gyveno, augo. Su seneliu, pasiėmę šuniuką, ganė stepėje karves. „O pavasarį koks stepių gražumas, kokia žaluma! Mačiau laisvėje išdidžiai vaikštančius fazanus, – prisimindama aikčiojo iš grožio Ramunė. – Gyvenau, mokiausi ir, tarsi, tapau vietine.“ Pašnekovė gerai prisimena gagauzę dėstytoją, kuri, baigusi studijas Sankt Peterburge, grįžo dirbti į Ramunės mokyklą. Jos dėka Moldavijos lietuvė pamilo rusų literatūrą. Turi šios puikios moters sukurtą pirmąjį gagauzų-rusų kalbų žodyną. Kišiniove susipažino ir labai mielai dalyvavo lietuvių bendruomenės gyvenime.

Baigusi vidurinę mokyklą, be jokių svarstymų atskubėjo į Lietuvos sostinę ir pabandė stoti į lietuvių kalba dėstomą grafiką. Labiau traukė tapyba, tačiau tais metais į šią specialybę nebuvo priėmimo. Ramunės džiaugsmui  pavyko įstoti. Specialybė buvo prie širdies, gautas užduotis atlikdavo su malonumu, sunkiausia buvo lietuvių rašto darbai, tekdavo prašyti kolegų pagalbos. Studentai geranoriški ir mielai jai pagelbėdavo.

Sėkmingai baigusi mokslus, ėmė dairytis, kur galėtų apsigyventi. Su vyru nusižiūrėjo Širvintas. Ir štai jau aštuonerius meta čia jos namai. „Dabar man čia gera. Tačiau niekada nesakyk: „Niekada“. Negaliu užtikrintai pasakyti, jog tai ir bus mano galutinė stotelė. Auga du mano šaunuoliai sūnūs. Emanuelis lanko trečiąją klasę, Mykolas – pirmokas. Abu labai traukia menas,“ – savo planais dalinosi Ramunė. Mūsų su Ramune pokalbį pertraukė Mykolas, atnešęs šūsnį savo piešinių ir lipdinių. Nustebino tokio pyplio miniatiūriniai darbeliai ir jų gausa. Mykolas turi savo darbelių lentyną, kurioje jie vos betelpa.

„Gal paseks Jūsų pėdomis?“ – paklausiau. „Būtų visai neblogai, kartu kurtume, turėčiau, su kuo pasitarti ir pakonsultuočiau… Tačiau tai dar tolima ateitis, dar viskas gali kelis kartus pasikeisti, nors dabar džiugina vaikų kruopštumas ir noras dirbti.“

„Ar lankėtės gagauzų kaime suaugusi?“ pasmalsavau. „Prieš ketverius metus su vaikais lankėmės mano vaikystės kaime. Deja, stepės nebeliko… Vietos tapo neatpažįstamos: stepė užaugo krūmokšniais. Kaimiečiai įspėjo mus, kad buvusioje stepėje galime susidurti su šernais, stirnomis. Šiems žvėreliams čia dabar saugu, o žmonėms čia jau tampa pavojinga vaikščioti. Taip mano vaikystės prisiminimai, tarytum, nubluko, tarsi tai buvo tik sapnas. Bendrauju su ten likusia klasioke. Nenoriu pamiršti gagauzų kalbos. Gagauzai priklauso turkų grupei – tiurkų serdžiukų, tad susikalbėti su turkais man nesudėtinga, o valstybinės rumunų kalbos gerai neišmokau,“ – melancholiškai užbaigė pokalbį Ramunė.

Bekalbėčiau su menininke Ramune Virbickaite apie praėjusius laikus, bežiūrėčiau į jos užbaigtus ir dar neužbaigtus paveikslus, stebėčiausi vaikų kruopščiai atliktais darbais, tačiau laikas dailininkei labai ribotas. Padėkojusi už man skirtą laiką, atsisveikinau iki kito karto. Tikiu, jog vėl bus naujų darbų, kuriuos norėsis pamatyti. Sėkmės darniai šeimynai.

Kažkada studijuojant teko mokytis su plačiosios daugiatautės tėvynės atstovais, bendrauti su atstovais iš Azijos respublikų, ypatingai geri santykiai buvo su latviais ir estais. Tuo metu kažkodėl jautėme simpatijas vieni kitiems,...