Pasidalink per Facebook!

Straipsnis be nuotraukos – kaip renginys netradicine tema… nepatrauklus, kažkoks keistas, neatitinka šių dienų standartų, vadybos principų… O jei esi žingeidus, o jei mėgstantis naujoves, o jei nepatinka sėdėti su visais pelkėje iki ausų ir liūliuoti kemsyne, o jei esi atsakingas, o jei rūpiniesi savo vidine sveikata?..

Tada akys stabtels prie laikraščio kamputyje besislepiančio rašinio ar skelbimo. Pagalvosi apie neįprastą temą, „pasimatuosi“, ar ji aktuali (bet taip sunku sau pripažinti). Tempas verčia tiesiog skrieti per gyvenimą ir niekur nesidairyti, nesustoti, negalvoti… tiesiog „varyti“ uždaruose, mokamuose greitkeliuose, kur greitis neribojamas ir sustojimų nėra. Kaip manai, kiek laiko galėtum „varyti“? Kol atsitrenksi į kitą? Tada greitoji pagalbos mašina išveš… Kol baigsis kuras? Tada į tave atsitrenks… Tada greitoji pagalbos mašina išveš… Ir kas toliau? Jau esi daužtas, sužalotas – „brokuotas“. Kur dabar šlubas „varysi“?

Vieną penktadienio vakarą, jau po darbų, vėlokai, Širvintose buvo organizuojama teminė vakarienė apie profesinį perdegimą su Daiva Žukauskiene, geštalto terapeute. Susitikime žmonės labai atsargiai sau vardino: gal jau yra „perdegę“; priversti daug dirbti (gal net darboholikais tapę), nes tiesiog neišgyvena; bijantys prarasti darbingą, kūrybinę energiją; netenkina dabartinė situacija, nes kažkas ne taip vyksta, kaip derėtų… Jų amžius buvo tas, kuris turi daugiausia potencijos uždirbti pinigų sau ir dar kitiems pensiją. Jų visų akyse degė ugnelė, kai kieno tiesiog poškėjo laužai, kai kieno gražiai spragsėjo. Visi jie buvo susirūpinę savo, kaip aš sakau, galvos reikalais. Terapeutė D. Žukauskienė pasakytų moksliškiau: rūpinasi psichine sveikata. Visiems buvo įdomu, ar tik neužges ta ugnelė akyse ir noras tobulėti, jei ir toliau taip gyvens ir nieko nekeis.

Kaip visada, susirinkus nepažįstamiems ar keliems mažai pažįstamiems kyla nejauki kelių minučių tyla, susižvalgymas, akylas kito tyrinėjimas, kažko laukimas… Geštalto terapeutei Daivai Žukauskienei pradėjus pasakoti, kas yra profesinio perdegimo sindromas, kas vyksta fiziškai žmogui… vakarienės dalyviai nejučia nėrė į save ir pamiršo, kad prieš kelias minutes buvo nejauku. Pasirodo, mes jau pamirštame klausyti savo kūno, kuris labai daug ženklų siunčia mums, kad „nevaryk“ taip greit, nesuk į tą greitkelį, reikia stotelių, kuro…

Po terapeutės išdėstytų minčių, pasipylė klausimai, diskusijos, patirties dalybos. Man pasirodė, kad sunku šiais laikais „varyti“ darbe, kai norim padaryti darbus gerai, atsakingai žvelgiame į pareigas namuose. Nebetenkame jėgų pasiklausti artimo, kaip jis jaučiasi (klausiam, kaip sekasi, o visi atsako – gerai, kad „atšoktų“, nes jie irgi turi degančių darbų), sustoti ir nuveikti ką nors sau malonaus, pasiklausyti, ką sako kūnas, vidinis AŠ.

Po susitikimo išsiskirstėm susimąstę. Kas pasitvirtino savo pasaulėžiūrą. Kas pasimatavo kitų gyvenimiškas patirtis. Kas džiaugėsi gavęs spyrį, išėjęs iš rutinos ir penktadienio vakarą praleidęs kitaip – naudingiau. Kam šis susitikimas buvo per vėlai (labai gaila, kad laiku mūsų mieste negalima sulaukti profesionalios pagalbos)… Kas taip užsivedė, kad atrodė tas greitkelis yra nulis, tiesiog reik lėkti į kosmosą šviesos greičiu… Kas ramiai priėmė realybę ir visas jos tiesas… Kas pasiryžo keistis.

Ar skaitysi kitą straipsnį be nuotraukos? Ar ateisi į renginį Tau neįprasta tema?

Straipsnis be nuotraukos – kaip renginys netradicine tema… nepatrauklus, kažkoks keistas, neatitinka šių dienų standartų, vadybos principų… O jei esi žingeidus, o jei mėgstantis naujoves, o jei nepatinka sėdėti su...