Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas gegužės 2 d. laikraščio „Širvis“ 17-ame šių metų numeryje.

Kai Antano Žemaičio paklausiau, kur yra gimęs, jis atsakė trumpai: Šveicarijoje. Kol išpūtusi akis „virškinau“ šią informaciją, pašnekovas prajuko ir paaiškino, kad jo gimtinė visai ne kalnuotoji Europos šalis, o netoli Kauno esantis Šveicarijos kaimas. Tai kaipgi tasai „šveicaras“ iš pakaunės atsidūrė Širvintose?

– Širvintos man nebuvo svetimas kraštas, – prisipažįsta Antanas. – Mano mama yra kilusi iš Rimučių kaimo. Jaunystėje ji išvyko į Kauną, laimės mieste ieškoti. Tuose kraštuose ir liko, sukūrė šeimą. Aš lankydavau Širvintose mylimą tetą. Vėliau, vedęs širvintiškę, čia apsigyveno ir brolis, atsirado daugiau priežasčių čia atvažiuoti. Mokydamasis ekskavatorininko specialybės, atvažiavau į Širvintų MSV (melioracijos statybos valdybą) praktikai. Praktikos metu ir užsimezgė lemtinga pažintis su širvintiške Regina. (Šaunios tos Širvintų merginos, jau antras brolis Žemaitis „užkibo“).

Praktika baigėsi, teko išvykti atgal. Įsigijęs specialybę, Antanas įsidarbino Jonavoje. Greitai vaikinas suprato, kad nenori gyvenimo praleisti guminiais batais po melioruojamus laukus bemaklinėdamas ir nusprendė įsigyti vairuotojo profesiją. Bet Reginos neužmiršo. Laiškų ir retų susitikimų nebepakako, abu suprato, kad reikia kažką daryti. Antano laukė kariuomenė, bet prieš tai, 1979 metais jaunuoliai susituokė. (Matyt, Antanui būta abejonių, kad kitaip mergina gali jo ir nebesulaukti).

Po tarnybos Antanas atvažiavo į Širvintas ir nuo tada gyvena čia visą laiką. Darbo ėmėsi ieškoti ten, kur buvo geriausios galimybės gauti butą. Jauną vairuotoją mielai priėmė į TSO (Tarpkolūkinę statybos organizaciją). Vėliau, sujungus dvi įmones, įkurta nauja – RSO (Rajono statybos organizacija), tad Antanas dirbo ten. Gimė du sūnūs – Andrius ir Donatas, gautas išsvajotas butas. Vėliau šeima gavo sodo sklypą, ten statėsi namuką – malonių darbų ir rūpesčių netrūko.

Prasidėjęs Atgimimo laikotarpis, atkurta Nepriklausomybė įnešė pokyčių į daugelio lietuvių gyvenimą, neaplenkė jie ir Žemaičių šeimos. Darbo nebeliko, o gyventi reikėjo, todėl Antanas ėmėsi naujos veiklos. Bandė verslauti: iš pradžių remontavo automobilius, vėliau su žmonos sesers šeima atidarė kaimo parduotuvę, ten plušėjo ketvertą metų.

– Pradžia buvo nebloga, – prisimena Antanas ir Regina Žemaičiai. – Parduotuvėje darbo netrūko, bet ir užsidirbti buvo galima. Vėliau įstatymai vis griežtėjo, sunkiai įvykdomų reikalavimų daugėjo. Be to, sparčiai plėtėsi didieji prekybos centrai, išstumdami iš rinkos mažąsias parduotuves. Teko ir šios veiklos atsisakyti.

Kaip dauguma lietuvių, tuo metu ir Antanas ėmėsi naujos veiklos – Vokietijoje pirko mašinas ir parduodavo jas čia. Tąkart šeima priėmė atsakingą sprendimą keltis į kaimą. Iš užsienio atgabentų automobilių daugiabučio kieme nelaikysi, reikėjo nuosavo ploto. Pardavę namą ir sodą, Žemaičiai1999 metais įsigijo sodybą Šešuolėlių II-ųjų kaime.

Kurį laiką Antanas dar užsiėmė mašinų perpardavimu, bet ir šis verslas nebuvo amžinas. Jau aštuonioliktus metus vyras dirba tolimųjų reisų vairuotoju.

– Planuoju šį darbą palikti, – prisipažįsta vyras. – Gana jau po Europą trankytis. Niekada nežinai, koks šį kartą bus reisas, gali grįžti po poros savaičių, o gali ir porą mėnesių namų nematyti. Jau norisi stabilumo.

Persikrausčius gyventi į Šešuolėlius, tiek Antano, tiek visos šeimos laukė dar vienas reikšmingas pokytis – į šeimą atėjo dvi mažytės sesutės. Kaip čia nutiko?

– Čia jau reikia Reginos klausti, – paaiškina Antanas. – Mano indėlis šiuo atveju buvo tik sutikimas, visa kita gulė ant jos pečių.

Bet Regina su vyru nesutinka:

– Be jo paramos tikrai nebūčiau susitvarkiusi, jis ne tik morališkai palaikė, bet ir visaip padėjo.

– O kaip gimė mintis apie globą?

– Gyvenimas tada stipriai keitėsi, – sako moteris. – Nauja vieta, mažai pažįstami kaimynai. Visi draugai ir mama liko Širvintose, vyras vis kelionėse, vaikai suaugo, mokėsi. Man tiesiog baugu buvo likti vienai naujuose namuose, kur dar nė nespėjau apsiprasti. Užauginusi du sūnus – ąžuolus, pagalvojau, kad dabar norėčiau užauginti mergaitę. Šeimos „taryboje“ nei vyras, nei sūnūs neprieštaravo, viskas buvo nuspręsta. Nuvažiavom į vaikų namus. Ten pasijutom bejėgiai, atrodo, visus tuos mažylius susiglėbčiau ir išsivežčiau. Tada išgirdau apie mamos paliktą mažylę ir nedvejodama ją pasiėmiau. O po kurio laiko į šeimą atkeliavo ir jos jaunesnioji sesutė. Taip tapome globėjų šeima.

Tos mažylės šiandien jau suaugusios merginos, nebereikalaujančios globos. Bet namuose ir vėl krykštauja mažyliai. Gal anūkai aplankė?

– Lanko ir anūkai, – šypsosi Antanas. – Štai ir šiandien su Jokūbu sutarėm, kad atvažiuosiu jo iš darželio pasiimti ir pas mus pasisvečiuos. Na, o šie mažyliai atimti iš tėvų ir reikalingi laikinos globos. Paprašė padėti, tai ir sutikom.

Vaiko teisių specialistai žino globėjų Žemaičių šeimos patirtį, todėl ir kreipiasi pagalbos. Ar šį kartą vaikučiai čia ilgai?

– Sunku pasakyti, – sako Antanas. – Viskas priklauso nuo tėvų. Prarasti vaikus galima greitai, o susigrąžinti ir patiems į teisingą kelią grįžti ne visada paprasta. Gyvenimas parodys.

Klausiu Antano, ar nebuvo baugu imtis svetimų vaikų globos? Gal Reginai buvo lengviau apsispręsti, o ar jam nekilo abejonių? Ko reikia norint imtis tokios atsakingos veiklos?

– Reikia tiesiog mylėti vaikus, o visa kita ateis savaime, – nė nesusimąstęs atsako vyras. – Meilė daro stebuklus.

Negaliu su tuo nesutikti. Meilė Antaną Žemaitį atvedė iš Šveicarijos į Širvintas, meilė lai ir toliau lieka jo gyvenimo varikliu.

Straipsnis buvo išspausdintas gegužės 2 d. laikraščio „Širvis“ 17-ame šių metų numeryje. Kai Antano Žemaičio paklausiau, kur yra gimęs, jis atsakė trumpai: Šveicarijoje. Kol išpūtusi akis „virškinau“ šią informaciją, pašnekovas prajuko ir...