Šventės ir gedėjimas
Šių metų gruodžio 7 dieną Vilniuje vyko susitikimas su Čikagoje gyvenančia Nora Aušriene, dirbančia gedulo sielovados srityje. Išeivijoje JAV ji gyvena jau 20 metų, yra įsteigusi Čikagos lietuvių Psichologinės ir dvasinės pagalbos draugiją. Susitikimo metu Nora Aušrienė dalijosi savo patirtimi, pagalbos būdais, kurie egzistuoja Čikagoje, gerąja patirtimi. Buvo labai įdomu ir naudinga sužinoti apie veikiančią pagalbos sistemą gedulo srityje. Sielovadininkė tarp įvairių pagalbos būdų paminėjo ir „švenčių grupes“. Taip vadinamos pagalbos grupės, suburiamos prieš pagrindines šventes (Motinos, Tėvo dieną, Kalėdas ar Velykas ir kt.) tam, kad gedintieji, kurie paprastai nelanko pagalbos grupių, bet nori susitikti prieš šventę ir pasidalinti savo mintimis, kurios susijusios su ta data, turėtų galimybę tai padaryti. Atrodytų, kodėl gi žmogui, paprastai gerai besitvarkančiam su savo jausmais, kartais, prieš šventes, norisi burtis draugėn?
Šventės ir įvairūs minėjimai, ypač pirmaisiais gedėjimo metais, yra sunkus išbandymas netektį patyrusiems žmonėms. Jos labai akivaizdžiai ir aštriai mums primena, kad to žmogaus nebėra. Iškyla įvairūs prisiminimai, ilgesys, sielvartas… Tuo metu galime jaustis ypatingai vieniši. Yra žinoma, kad pagalbos linijos šventinėmis dienomis susilaukia daug daugiau skambučių, nei įprastai. Neretas atvejis, kai gedintys žmonės abejoja, ar švęsti tam tikras šventes, kaip jas minėti, o kartais ir apskritai jų nepamini. Ypač tai būdinga komplikuotas netektis (dėl savižudybės, avarijos ir kt.) išgyvenantiems žmonėms. Specialistų nuomone, įvairios svarbios datos, bei tokios šventės kaip Kalėdos, gimtadieniai, Motinos diena ir pan., ypač pirmaisiais metais po artimojo savižudybės, būna labai jautrios ir sunkios. Psichologiškai tai pagrindžiama kaip būdingu vengimu, tarsi atrodytų, jog jei neminėsi šių datų, nepripažinsi, kad taip nutiko apskritai. Tačiau akistata su artimojo savižudybe (ar kitokia netektimi), padeda išgyventi netektį ir bėgant laikui atsisveikinti su mirusiuoju. Svarbu klausyti savo jausmų ir išgyvenimų, bei tas datas paminėti taip, kaip Jums tuo metu norisi. Būtų gerai, kad neužsidarytumėte savyje, o priešingai, ieškotumėte būdų kaip atverti savo jausmus. Galite pasikalbėti su artimu žmogumi ar tiesiog kylančias mintis išsakyti popieriuje parašant laišką sau ar artimajam, kuris mirė. Taigi, matome, kokios prasmingos ir reikalingos gali būti anksčiau minėtos švenčių grupės, kurių metu galima pasijusti ne tokiu vienišu, pasidalinti savo abejonėmis ir mintimis.
Puslapyje www.artimiems.lt galime rasti nusižudžiusių artimųjų pasidalinimus apie minimas datas ir šventes, kaip jie sprendė šį klausimą ir kas jiems padėjo. Simona, netekusi brolio, dalinasi savo patirtimi: „Pirmaisiais metais, po brolio savižudybės, man asmeniškai pačiai labai reikėjo suteikti prasmę jo išėjimui. Prieš svarbias datas ilgai galvodavau ką galėčiau padaryti, kaip jas paminėti, kad tai nebūtų tiesiog eilinė diena. Pvz. per Šv. Kalėdas norėjosi naujos tradicijos – tad su giminaičias, nuo šiol susirinkę dar prieš šventes, visi kartu kepame sausainius grojant brolio mėgiamai muzikai. Pirmos Kalėdos jau buvo kitokios vien dėl to, kad A. nebebuvo, bet tuo pačiu jos buvo kitokios, nes kažką dar padarėmė naujai, kitaip. Per A. gimtadienį man norėjosi laiko pabūti su savim/juo, tad pasidariau turą per jo gyvenimą – važiavau į įvairiausias vietas kur vaikystėje leidom laiką, kur lankėm darželį, mokyklą, kur paskui augom. Gimtadienį stengiausi prisiminti su geru jausmu ir neliūdėti, kad brolis nusižudė, o pasidžiaugti, kad 26 m. apskritai jį turėjau. Dėkojau jam už išmokytas pamokas ir nuspalvintą mano gyvenimą, nes niekad nebūčiau tokia kokia esu, jei nebūčiau turėjus tokio brolio kaip jis. Dėl to sugalvojau parašyti laišką jo draugams, kur pasidalinau savo šviesiais ir gražiais prisiminimais apie jį bei paprašiau, kad jie padarytų tą patį. Tuo pačiu tai buvo atviras ženklas iš manęs A. draugams, kad nebijotų apie jį kalbėti, prisiminti. Buvau maloniai nustebinta, kai gavau laiškų su smagiom istorijom, kasdieniais prisiminimais, nuotraukom ir net asmeniniais potyriais sužinojus apie jo savižudybę. Tie laiškai sugriovė kažkokias nematomas sienas, leido dar labiau pažinti jo draugus bei patį brolį. Tai man buvo geriausia dovana.“
Artėja šv. Kalėdos – labai nelengvas metas žmonėms, išgyvenantiems netektį. Lietuvoje tokių švenčių grupelių, kokios yra Čikagoje, nėra, tačiau yra telefoninės linijos (Jaunimo linija, Vilties linija), kur visuomet galima paskambinti ir išsikalbėti. Nusižudžiusių artimieji apie savo išgyvenimus gali parašyti el.paštu. Pagalbos kol kas nėra labai daug. Visgi galime remtis į savo draugus ir artimuosius, kurie galėtų suprasti, arba kūrybiškai išreikšti, paminėti dieną, kuri neišvengiamai primins išėjusį mylimą artimą. Kaip benuspręstume, verta prisiliesti prie savo išgyvenimų ir leisti jiems būti. Atminkime, kad nesame vieni. Taip besijaučiančių yra daug daugiau nei gali atrodyti šurmuliuojančiame, skubančiame ir visomis spalvomis švytinčiame švenčių laukime. Jis neįpareigoja mūsų jaustis kitaip, nei jaučiamės, ar skubėti bei šurmuliuoti, kai to visai netrokštame. Būkime savimi, ir būkime taip, kaip tuo metu mums atrodo prasminga. Ramių šventų Kalėdų ir Naujųjų, mielieji.
Šaltinis: www.artimiems.lt
Asociatyvi nuotrauka
Parašykite komentarą