Naujausios žinios

Šventės ir svečiai

Nomedos Drazdienės piešinys

Straipsnis buvo išspausdintas birželio 13 d. laikraščio „Širvis“ 23-ame šių metų numeryje.

Ak, mielieji, kaip tasai laikas bėga, tiesiog strimgalviais lekia, sakyčiau. Rodos, tik gegužė prasidėjo, o jau birželio sulaukėm. O birželis – mėnuo linksmas, tai ir prasidėjo nuo pat pirmos dienos visokiausios šventės ir pramogos. Na, pirmąją dieną, kai vaikučiai gavo laisvę dūkti, tai jau ašai, žinoma, niekur nėjau. O ką tenai veikti? Ant batuto lipti nesolidu, alučio tenai negausi, tad geriau namie kiurksoti. Beje, ar žinote, ko per tą vaikučių šventę daugiausia buvo nupirkta? Ne, ne tortų ir ne ledų, netgi ne saldainių, o vaikiško šampano. Svieto pabaiga ir ne kitaip. Anądien kaimynė, nugirdau, kaip vyrui sakė: „Atmink, mūsų Jonukas be šampano gimtadienio tikrai nešvęs, nė už ką.“ Jonukui sukako dveji, o jis jau be šampano nešvenčia. Stebiuosi, kad verslas dar nesugalvojo vaikiško alučio, brendžiuko ar užpiltinės prekybon teikti. Gal reikėtų užpatentuoti tokią mintį? Dėl visa ko… Bet kur žiūri Seimas ir Vyriausybė, ką? Reklamas draudžia, pirkimo laiką varžo, o vaikiško šampano neuždraudžia? Norėjau premjerui išsakyti šias nerimastingas mintis, kai jisai anądien viename bažnytkaimyje lankėsi. Nepavyko, tiek visokių moterėlių jį apspito, kad likau nepakalbėjęs. Niekis, kai reikalai nuves sostinės mūrų link, teks prie valdžios langelio apsilankyti ir savas mintis išdėstyti.

Tiek to, palikim tuos vaikiškus reikalus ramybėje. Štai kitą dieną miestelėnų laukė kur kas rimtesnė šventė – naujojo stadiono atidarymas. Tiesa, be premjero, nors valdovė ir buvo skelbusi, kad kvietimą paauksuotais kraštais jam nusiuntė. Užuot atvykęs į tokią šventę, jisai po savaitės sugalvojo apsilankyti viename bažnytkaimyje ir pabendrauti su vietos liaudimi. Nesuprantu ašai kartais tų didžiavyrių: valdovės kvietimą iškeitė į liaudies sueigą – keista, keista… Na, todėl jie ir didžiavyriai, kad jų minčių vingiai ne visada tradiciniai.

O kitą dieną po stadiono atidarymo vyko futbolo varžybos. Ne, ne naujame stadione, senajame. Naująjį atidarė, pasidžiaugė, paplojo, o po to uždarė ir užrakino. Girdėjau, kad retkarčiais kai kam leis pažaisti, bet tikrai ne kiekvienam „pabažnam“. Ir ašai suprantu, ir pritariu: ne tam naują stadioną statėm, kad jame kiekvienas norintis lakstytų paskui kamuolį. Turi būti griežti atrankos kriterijai ir ne kitaip.

Po dienos ir vėl svečias, toksai vienas žurnalistas, katras labai mėgsta iš visų pasišaipyti. Ašai irgi nėjau jo klausytis, man pasišaipymų nereikia, man prie širdies tik rimtos kalbos ir rimti reikalai.

O jau savaitės pabaiga kokia turininga buvo! Jau sakiau, mielieji, kad buvau nulėkęs tan bažnytkaimin, kur patsai premjeras atvykti teikėsi. Galvojau, kad po to jis į baltąjį pikniką atvažiuos, bet deja… Matyt, baltų marškinių nebuvo įsidėjęs.

Pranė ir man galvą suko, labai jau į tą pikniką patekti norėjo, su miestelio aukštuomene prie gretimo stalelio pasėdėti. Gal paslapčia vylėsi, kad garsusis tango maestro ją pašokdins, o gal tiesiog naujais džinsais pasipuikuoti magėjo. Bet ašai buvau nepalenkiamas. Ateik išsipuošęs ne kaip pats nori, o kaip valdovė reikalauja, atsinešk savo vaišes ir stalo puošmenas ir dar už tai susimokėk. Ne ant tokio pataikėt, mielieji, neužkibau ant kabliuko. Surengiau ašai alternatyvų pikniką. Nusivedžiau Pranę į pliažą, dar ir bičiulių keletą pasikviečiau – nei tau bilietų, nei stalo puošmenų, nei privalomos aprangos. O tango garsai puikiausiai girdėjosi ir čia. Dar kažin kuris įdomesnis piknikas buvo, galima būtų ir pasiginčyti. Mano kompanija išsiskirstė tikrai patenkinta ir sakė, kad pakartos jį nelaukdama kitų metų. Ir visai nesvarbu, kad tango nebus, ir be jo gyvenimas pakankamai įdomus. Likite sveiki, po savaitės aptarsim kitas šventes ir naujus svečius. Atia.

Jūsų Varpininkas – švenčių mėgėjas ir organizatorius

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*