Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas balandžio 4 d. laikraščio „Širvis“ 13-ame šių metų numeryje.

Mielieji mano, jei dabar imsite tvirtinti, kad stebuklų nebūna, ašai ginčysiuos su jumis iki užkimimo. Nes tai, kas, belaukiant šventų Velykų, ištiko mūsų miestelį, kitaip nei stebuklu, pavadinti neįmanoma. Dėkui Dievui ir kitoms „važnoms asaboms“, kad leido tokiam dalykui nutikti. Negirdėjote, kas gi nutiko? Kantrybės, tuojau apie viską papasakosiu.

Kai mano Pranutė nusprendė atgauti per žiemą prarastas jėgas bei sustiprinti organizmą ir tuo tikslu atgulė miestelio ligoninėn, jau pačią pirmą dieną nulėkiau jos aplankyti ir šio bei to valgomo nupirkti, nes buvau ką tik išgirdęs, kad miestelio ligoninės virtuvė pripažinta blogiausiai bemaitinanti ligonius visoje Lietuvėlėje. Nenuostabu, kad susirūpinau, jog, bandydama atgauti jėgas, galutinai jų neprarastų maitindamasi blogiausios šalyje virtuvės tiekiamu maistu. Vos pravėręs duris nebesupratau, kur patekau: triukšmas, erzelis, tiek ligoniai, tiek personalas laksto pirmyn atgal, kažkokie įtartini vyrukai vaikštinėja, žvalgosi, užsienietiškai tarpusavy kalbasi – nė iš tolo nepanašu į ligoninę. „Kas čia vyksta?“ – klausiu Pranutės, pagaliau užtikęs tame šurmulyje ir ją.

„Taigi va, šitie vyrukai žada mūsų ligoninėje filmą kurti apie Černobylio katastrofą. Sako, vos ne visą Europą apvažiavo ir tik čia, mūsų miestelyje, rado tinkamiausią tam reikalui pastatą – mūsų nuostabiąją ligoninę, – ėmė tarškėti Pranė. – Aš dabar niekur iš čia kojos nekelsiu, kol filmavimas vyks. Gal pasiseks ir į kadrą kokį pakliūsiu. Girdėjau, lyg ir minėjo tie kino kūrėjai, kad kai kurie ligoniai, ypač iš palaikomojo skyriaus, gatavi statistai, net grimuoti nereikės – tobulai tinka ir taip. Duokš čia, ką atnešęs, ir keliauk namo, neturiu laiko su tavim kalbėtis.“

Pranė su palatos kaimynėmis nutarškėjo paskui kino meno vyrukus, ašai gi, prieš palikdamas ligoninę, užsukau koplytėlėn ir sukalbėjau padėkos maldelę už didį stebuklą, aplankiusį miestelį filmavimo grupės pavidalu. Pagalvokit, mielieji, kai visi skundikai, kenkėjai ir apkalbų mėgėjai laidojo mūsų ligoninę, tik valdovė viena nesutriko ir skubiai ėmėsi valdžios keitimo darbų. Skaudama širdim išardė „fantastiškąjį ketvertą“, kad vieną jo narę nusiųstų gelbėti ligoninės. O toji, nieko nelaukdama, puolė ieškoti pagalbos. Ir štai, prašau, pagalba jau čia. Sutartis pasirašyta, darbų grafikas sudarytas, tuoj pirmas dublis bus nufilmuotas. Už gautus pinigėlius galima bus pagerinti ligonių maitinimą, kad filmuodamiesi kojų nepatiestų. Tikiuosi, šis filmas tik būsimų didingų darbų pradžia. Kai pasaulis sužinos apie įstabią natūrą, užsakymai pasipils vienas po kito. Jei mūsų puikioji ligoninė idealiai tinka branduolinės katastrofos filmavimui, tai puikiausiai tiks ir žemės drebėjimų, uraganų, ugnikalnių išsiveržimo, skraidančių lėkščių ir ateivių vizitų bei kitų katastrofų filmavimui. Jau ką sugebam, tai sugebam: taip nugyvenom ligoninę, kad ji tapo tarsi katastrofų vieta – kitos tokios nerasi.

Puikiai pradėjo darbą naujoji ligoninės direktorė, galima tik pagirti, bet valdovė skaidriausioji vis tiek svarbesnė, nes be jos žinios ir pritarimo niekas nevyksta. Turėtų jos dabar padėkoti ir visoms buvusioms valdžioms, kad padėjo ligoninei tokiai tapti ir naujai veiklai paruošti. Sveikatos apsaugos ministras prarado muziejinį objektą, užtat kultūros ministrė atrado naują filmavimo paviljoną. Klausimas, ar tiks ligoninės virtuvės maistas lepiems Holivudo žvaigždžių skrandžiams ir gomuriams? Bet tai jau ne mūsų problema: jai norės skaniai maitintis, tai pačių „Stiklių“ filialą čia įrengs. Girdėjau, kad kebabinė iškelta, tad patalpos priešais ligoninę tuščios, galima naują verslą kurti.

Štai kaip puikiai viskas klostosi. Miestelis garsėja ne dienomis, o valandomis. Antikvarinis ligoninės pastatas tuoj pradės it kokia perekšlė aukso kiaušinius dėti. O kur dar žvaigždžių karjeros. Miestelio valdžioje šitiek grožio, negali būti, kad kino kūrėjai to nepastebėtų. O jei kartais pastebės „ne tą“, tam yra budri valdovės akis, ji tikrai neleis, kad lapas nukristų nesuderintu laiku ir nesuderintoje vietoje. Tegyvuoja kinas ir „černobyliškoji“ miestelio ligoninė, savo išvaizda traukianti katastrofų filmų kūrėjus. Pirmyn į kino pasaulį! Po savaitės ten ir susitiksim

Jūsų Varpininkas – katastrofų filmų ekspertas ir moteriško grožio žinovas

Straipsnis buvo išspausdintas balandžio 4 d. laikraščio „Širvis“ 13-ame šių metų numeryje. Mielieji mano, jei dabar imsite tvirtinti, kad stebuklų nebūna, ašai ginčysiuos su jumis iki užkimimo. Nes tai, kas, belaukiant šventų...