Vaizdeliai iš natūros
Nomedos Drazdienės piešinys
Straipsnis buvo išspausdintas šių metų lapkričio 9 d. laikraščio „Širvis“ 43-ame numeryje.
Dažnokai pastaruoju metu tenka užsukti valdžios rūmosna, vis prie langelio reikalų atsiranda. Ten šalimais ir kėdė pastatyta – tiesiai prieš tą prašmatnųjį televizorių. Tiesa, pastaruoju metu niekas jo nebeįjungia, gal, sakau, sugedo? Ir be televizoriaus ten įdomu pasėdėti, į valdžios buveinės kasdienybę akis paganyti. Atsimenu, kaip valdovė skaidriausioji mūsų po to, kai valdymo reformą įvykdė ir kelias dešimtis neįtikusiųjų atleido, vis aiškino, kad jau dabar valdžios rūmuose darbai virte verda. Kai pasėdžiu šalia langelio valandą kitą, tai ir pats tuo įsitikinu – tikrai virte verda. Ypač apie 10–11 val., kai ateina šventas kavagerio laikas. Tiesa, iki tol gal pora dailių ponių aukštakulniais kažkur prakaukši, matyt, pas koleges pasikonsultuoti – ir vėl tyla. Bet jau prieš kavagerį judėjimas oi kaip suintensyvėja. Pralekia viena su puokšte rožių: viskas aišku – šventė bus. Išties, tuoj visas skyrius sulekia vienan kabinetan, o laukiantiems interesantams trumpai mesteli: gamybinis pasitarimas, teks palaukti. Palauks, kas gi jiems belieka… Subarška puodeliai – tai kita daili ponia, jau iš kito skyriaus, turbūt į kitą pasitarimą būtiną rekvizitą nunešė. O štai ir ponia su tortu horizonte pasirodė – dar viename skyriuje pasitarimas suplanuotas. Darbas darbą veja, kitaip ir nepasakysi. O jei kas tai pavadins kitaip, vadinasi, jis nesupranta optimizuotų struktūrų darbo specifikos. Tokiems patariu viską perskaityti nuo pradžios ir pasidaryti teisingas išvadas.
Taigi, pasigrožėjęs darniu valdžios rūmų ponių (kažin kodėl tik ponias aukštakulniais kaukšinčias pastebėjau, gal vyrų čia nė nebeliko?) darbu ir susitvarkęs reikalus, traukiu prekybos centran. Torto nepirksiu, ne mano nosiai, juk negaunu poniškos algos, man tik duonelės kasdieninės reikia. Reikia ir kitiems: stovi vaikučiai prie durų, kviečia paaukoti bedaliams. Šventas reikalas, teks paaukoti. Mintyse suskaičiuoju turimus euro centus, ar pakaks duonelei ir kruopoms vargšams paremti. Aš taigi ne vargšas, kad ir prašiau tų kruopų, nieks neskyrė – nepriklauso ir taškas. Žinia, tiems, kurie paskui mainys į „bambalius“, reikia labiau, lai ir turisi. Klausiu vaikučių, kodėl jie tik dviese duoneliauja, anksčiau tai daugiau jų būdavo? „ Ogi mūsų vadovas šiemet atsakingai pareiškė, kad tą prekybos centrą savo žinion pasiima ir nieko šalia neįsileidžia, kad jam daugiau tektų. O vadovas įtakingas, valdančiosios daugumos narys taryboje ir valdovės mūsų „prietelius“ nemenkas, kaip pasakė, taip visi ir vykdo“. Todėl ten, kur tasai vadovas (kone valdovas) savo vasalus pasiuntė, ten kiti duoneliautojai nosies kišti nedrįso. Aha, todėl turbūt pas tąjį vadovą, girdėjau, tų produktų gauna ir dirbantys bei padoriai uždirbantys – svarbu, kad vadovui įtinkantys. O man ir vėl špyga taukuota vietoj maisto paketo bus pasiūlyta. Apsigalvojau ir tas kruopas, kurias aukoti buvau numatęs, namo parsinešiau. Tarybos nario draugelių ašai nepenėsiu!
Dar pasiklausinėjau tų vaikučių, ar dailios valdžios rūmų ponios, tos, katros torčiukus pirko, paaukojo bedaliams. Anie tik galvas papurtė: „Skubėjo anos labai, laiko neturėjo.“ O gal ir noro pritrūko, kas dabar žino. Sotus alkano neužjaučia – ne dabar tie žodžiai sugalvoti, taip visada buvo. Valdovė ir josios svita savo gerus darbus plačiai aprašo, bet šįkart niekur nė šnipšt, kad kruopų ir makaronų būtų pirkusios. Ir durnam aišku – nepirko, neaukojo, ne tas lygis.
Taigi, mielieji, nepasiturinčiųjų gerovė – pačių nepasiturinčiųjų reikalas. Pats duobėn įsmukai, pats ir kapanokis. Užtat valdžios rūmuose kavutė liejasi laisvai. Gal kas žinote, kiek torčiukų ten suvalgoma? Papasakokite, įdomu juk. Lauksiu savaitę. Iki.
Jūsų smalsusis Varpininkas
drąsu, o ko joms negerti kavutės „Darbas stovi, stažas ir pinigai eina“. O kai pinigėlių turi, tai kam tie vargšai. Aš taip pat remdavau, dabar gal jau paliksiu savo vaikams.
Tai, kad dar ir 8 val. ne visas ir rasi savo darbo vietoje:)