Naujausios žinios

Valstybės remiamas, tai ir beteisis?

Jonė Lieponė

Straipsnis buvo išspausdintas  vasario 22 d. laikraščio „Širvis“ 8-ame šių metų numeryje.

„Jaučiuosi žeminama,“ – sako mano kaimynė. Aš suklustu: kas išdrįso žeminti šią ramią, kultūringą ir išsilavinusią moterį? Gyvenimas jos nelepina: sunki liga neleidžia dirbti, tenka verstis iš neįgalumo pensijos. Visą gyvenimą padėdavusi kitiems, ji stengiasi būti naudinga ir dabar, kol sveikatos būklė leidžia, ji prižiūri savo anūkus. Mažyliai jautrūs, darželio aplinka juos bemat susargdina. Patys žinome, kad darbdaviai šiandien nelabai pakantūs nuolat „ant biuletenio“ sėdinčioms mamytėms, todėl manoji kaimynė džiaugiasi dar galinti padėti dukrai. Bet kodėl ji jaučiasi žeminama?

Priežastis, atrodytų, ne tokia ir rimta. Kas tris mėnesius jai tenka apsilankyti Socialinės paramos skyriuje ir pateikti prašymą dėl kompensacijos šildymui. Pagal jau antrus metus galiojančią tvarką, šiame skyriuje prašymai priimami tik pirmą dienos pusę, o tai kaimynei labai neparanku, nes būtent tuo laiku pas ją būna anūkai. Pamanykite, pasakys ne vienas skaitytojas, atrado problemą, kartą per ketvirtį įmanoma kažkaip susitvarkyti. Įmanomi, gerbiamieji, ir rimtesni dalykai, kalba ne apie tai. Bet moteris jaučiasi žeminama, nes jos rūpesčiai niekam nė motais. Kodėl daugybę metų reikalus Socialinės paramos skyriuje galima buvo tvarkyti visą darbo dieną, o po vadinamosios optimizacijos šis laikas sutrumpintas? „Turiu pripažinti, – sako kaimynė, – kad padėtis sušvelninta, pirmą mėnesį galima buvo tik porą dienų per savaitę kreiptis. Išsikirpau iš laikraščio grafiką, kad nepražiopsočiau tų priėmimo dienų. Po to bent jau pradėjo kasdien priiminėti, bet man vis tiek laikas labai nepatogus. Buvus senajai tvarkai, Skyriaus darbuotojos net ir skatino ateiti po pietų, tada žmonių srautas mažesnis būna. Dabar tenka tikrai nemažai sugaišti, žmonių visada daug laukia, o ir užtrunka kiekvienas netrumpai, juk popierizmo nemažėja, o tik daugėja. Kaskart jaučiuosi kaip kokia įkyruolė, turiu prašyti dukters kažkaip organizuoti vaikų priežiūrą tam nelemtam pusdieniui, o esant didesniam interesantų skaičiui bijoti, kad priėmimo valandos baigsis ir teks eiti namo nesutvarkius reikalų. Kas čia per optimizacija ir kam iš tiesų ji naudinga? Mums, socialiai remtiniems asmenims, ji tikrai nepasitarnauja. Anksčiau tikrai taip blogai nesijausdavau, kai rašydavau eilinį prašymą dėl kompensavimo, o dabar jaučiuosi lyg trukdanti kažkam, lyg nežinia ko ieškanti. Kabinetuose žmonių nepamažėjo, vadinasi, ir darbo apimtys nepadidėjo, tai kodėl priėmimo laikas skyriuje sutrumpėjo perpus? Susidaro įspūdis, kad siekiama parodyti, kokie menki ir apgailėtini esame mes, paramos prašytojai. Gal tokia ir buvo pertvarkos esmė? Gal vienas kitas jautresnis numos ranka į kompensacijas ir pamirš kelią į Socialinės paramos skyrių? Mielai taip padaryčiau, deja, gyvenimo sąlygos neleidžia ambicijoms reikštis. Bet jaustis beteise įkyruole tikrai nenoriu.“

Ir ką čia galima pasakyti? Socialiai remtini asmenys nėra kažkuo prastesni ir neturi jaustis žeminami. Gal iš posto aukštybių kai kam ir atrodo, kad galima nepaisyti jų interesų – tai nepateisinamas požiūris. Jei kažkam atrodo, kad galiojanti tvarka jį žemina, tai gal reikia ne piktintis, bet ją keisti? Socialiai remtini asmenys irgi turi teisę būti gerbiami ir aptarnaujami visą įstaigos darbo laiką. Gyvenimo vingiai nenuspėjami ir šiandien diktuojantys valią, rytoj gali atsidurti prašytojo kailyje, tada ir įvertins savo vykdytų pertvarkų humaniškumą. Tad nedarykime to, ko nenorėtume, kad mums darytų kiti.

1 Comment on Valstybės remiamas, tai ir beteisis?

  1. Labai teisingai parašyta.

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*