Pasidalink per Facebook!

Anądien susimąsčiau, nors mintiju kasdieną ir ne po vieną kartą, bet šį kartą rimtai ir iš esmės apie amžinąsias vertybes: šeimą, vaikus, anūkus. Sakysite, mielieji, kad čia nieko naujo. Žinoma, kad naujo nieko, bet vis tik mūsų visų gyvenimo esmė – kažką palikti po savęs. Taip, vieni po savęs palieka gerus ar blogus prisiminimus, darbus, kurie laikui bėgant išblėsta, kiti palieka sutvarkytas gatves, pastatytus ar ne, paminklus, dar kiti nieko, o dar kiti užaugintus vaikus, tarsi savo gyvenimo tęsėjus, tokia savotiška dinastija. Suprantama, kad visi nori kuo geriau užsilikti aplinkinių atminty, todėl ypač stengiasi. Deja, patys savo pastangų rezultatų nebespėja pamatyti ir jais pasidžiaugti, nors, žinoma, išimčių būna. Štai mintiju ašai apie ką daugiau, jei ne apie mūsų visų valdovę skaidriausiąją. Daug po daug ji jau nudirbusi, dar nemažai nudirbs, o kaip mes jąją minėsime, prisiminsime ar prisiminsime, kaip jinai, pakėlusi sparnus, it ta gulbelė iš apšienautų upelio krantų, išlėks visiems nežinoma kryptimi. Na tiksliau – žinoma kryptimi, bent iš ten mes josios taip dažnai nematysime, neturėsime josios šalia. Taigi vat ir dėlioju, ir buriu iš šiandienos aktualijų savo valdovės skaidriausiosios likimą ir atmintį.

Manau, kad pirmasis darbas, ką būtų galima padaryti, pavadinti kokią gatvelę, na gerai ne kokią, bet gerą, ilgą gatvę valdovės skaidriausiosios atminimui, tarkim: Skaidrioji, karalienės ar valdovės, vienintelė, neužmirštuolių ir pan. Vardo negaliu sau leisti siūlyti, nes nesu vertas jo ištarti savo nešvaria burna, o ir iš kitos pusės, labai jau tiesmuka būtų, juk mūsų valdovė ne tokia, jai nereikia tokios garbės, jinai juk viską dėl mūsų, žmonių varguolių, daro, tik ne visi tai supranta.

Kitas mano siūlymas būtų kokį parką ar sodą pasodinti ir pavadinti valdovės sodu ar parku. Juk skaidriausioji mūsų jau pradėjo rojaus obelaites sodinti, bet mano galva, toje vietoje daug obelų netilps, tad vertėtų perkelti, gal kur prie būsimo naujo prekybos centro, ten irgi pradžia yra padaryta, tad beliktų daugiau tų medelių prisodinti ir būtų įamžintas valdovės parkelis. Gilu, prasminga ir ilgam. Juk ne veltui valdovė sakydavo, kad nė lapas be josios žinios nenukrenta, o jau apie meilę ir rūpestį gamta, tais pačiais medžiais, nėra ką ir kalbėti. Kiek jų išsaugota, kiek jų nuo krosnies išgelbėta, todėl vertas būtų dėmesio šis mano pasiūlymas.

Na, o trečiasis mano mintijimas, man pačiam ypačiai prie dūšios. Įkurti ypatingo paveldo statuso su išskirtiniais didžiausiais nuopelnais, tokią savotišką nacionalinę vertybę, muziejų mūsų valdovei. Ir dar žinokite, kas svarbiausia, vieta tam labai tinkama atrasta pastarosiomis dienomis, tik reiktų suskubti, nes bijau, kad rasis ir daugiau, kurie norės tos geros vietos. Taigi va, siūlau, toje pačioje valdovės skaidriausiosios rezidencijoje, miesto centre ir įkurti šį muziejų. Kaip tik neseniai perskaičiau, kad ten, kur žmonės prisiekia amžina meile, kur eina registruoti savo gimusių atžalų ar atvirkščiai, iškeliavusių pas Abraomą patvirtinimo, radosi ypatingo slaptumo patalpa rūsyje, kur, taip sakant, labai akivaizdžiai būtų galima parodyti, kaip buvo iki valdovės skaidriausiosios valdymo ir kaip pasikeitė atėjus jai. Būtinai turėtume išsaugoti josios darbo stalą Zoro raidės formos, taip pat reiktų patiesti kilimėlį po staleliu, šalia kurio sprendžiamas ne vienas sudėtingas klausimas ar vienos ar kitos galvos likimas. Juk kasdien tokie relikvija tampantys daiktai gautų vis didesnę ir didesnę vertę, tai yra neįkainojamas paveldas. O kiek smalsuolių sulauktų salė, kurioje būtų rodomas niekada nesibaigiantis filmas, kuris buvo filmuojamos valdovės kabinete. O pagalvokite, koks nors stendas, kuriame būtų surašytos kritusių galvų pavardės, retas kuris medžiotojas galėtų pasididžiuoti toooookia kolekcija. Manau, kad, gerai pagalvojus, eksponatų rastume ne vieną ir ne du, todėl reiktų patalpų nepagailėti ir skirti nemažai vietos, galima būtų visą rezidencijos rūsį tam paskirti: rašikliai, puodeliai, užrašinės, bateliai, galbūt suknelės, kostiumėliai, o kosmetika su visomis priemonėmis.

Žinokite, mielieji, reikia mums visiems suskubti, ypač toms moteriškaitėms, kurios geriausiai žinias perduoda tam ir ten, kur reikia. Kitaip galime būti aplenkti ir rasis toks muziejus, tarkim pas kokius kaimynus, o mes juk mylime savo valdovę ir nenorime josios nuvilti, todėl sakau drąsiai ir atsakingai, kad turime suremti pečius ir pradėti žygius už tokio muziejaus „Vardan tos, Širvintos!“ įkūrimą. O jei kas turėtumėte ir nepagailėtumėte kokių nors įdomių eksponatų, manau, kad ir jums vietos tenai atrastų. Tad nėra kada atsipalaiduoti, reikia darbuotis ir nepramiegoti.

Linkėjimai, Jūsų muziejininkas Varpininkas

Anądien susimąsčiau, nors mintiju kasdieną ir ne po vieną kartą, bet šį kartą rimtai ir iš esmės apie amžinąsias vertybes: šeimą, vaikus, anūkus. Sakysite, mielieji, kad čia nieko naujo. Žinoma,...