Pasidalink per Facebook!

Niekur nesidėsi, teks prisipažinti – Šventu Raštu tikiu labiau nei propaganda, Eucharistija – labiau nei virusu. Iš to logiška, bet visuotinės ideologijos neatitinkanti išvada – mano sveikata ir gyvybė priklauso nuo Dievo (ir gal šiek tiek nuo manęs paties), o ne nuo gerovės valstybės politikų sprendimų. Suprantama, tai politiškai nekorektiška, todėl nieko paguodžiančio nežadanti išvada. Maža to, esu rizikos grupės subjektas (sakyti paprastai – seniokas – neišeina: būtų per daug pretenzinga, tarsi pretenduočiau į normalaus žmogaus statusą).

Ir vis dėlto, nors ir esame gerovės valstybės užribyje, bet, kaip priklauso padoriems optimistams, paieškokime pliusų šioje švelniai tariant netradicinėje situacijoje.

Pirmiausia nuo paprastesnių (nors man – čia vėl tenka prisipažinti – visai netikėtų dalykų: senovėje, praėjusiame amžiuje arba mūsų jaunystės laikais, sakydavo – durnių ir bažnyčioje muša. Dabar – seniai, pamirškite Šv Mišias bažnyčioje – pakaks, jei pažiūrėsite per zombadėžę, moderniai televizoriumi vadinamą. Reikia pastebėti, jog tai ne pats sugalvojau – maždaug tokia mintis buvo parašyta ant vieno iš didžiausių Lietuvos miesto vienos (gal iš tiesų tik vienos?) bažnyčios durų. Kas be ko, ir vaikai nepamiršti – štai vieno nedidelio miesto centre stendas skelbia: „Geri vaikai nelanko savo tėvų“. Kažkada senovėje girdėtas – gerbk tėvą ir motiną – nebegalioja? Klausimas retorinis, išvada tarsi ir aiški – ne už kalnų laikai, kai policijos reikės vis daugiau. Ko ne pliusas.

Nors gal ir dabar jau ne deficitas, jeigu per Velykas net 800 ekipažų buvo pasirengę ginti tėvus nuo vaikų, senelius nuo anūkų, tikinčiuosius (atrodo, visus – ne tik nurašytuosius) nuo bažnyčių. (Apie Velykų laiku suklestėjusius kitokios rūšies nusikaltėlius nepranešta).

Reikėtų pastebėti, kad senovėje, atseit, kai jauni buvome, Velykos buvo didžiausia visų (senų ir jaunų, tikinčių ir nelabai) žmonių šventė, kurios nepanaikino net raudonasis tvanas, kurios tiesiog negalėjo nebūti. Matyt, tai turėdami galvoje pandemijos administratoriai kaip kompensaciją mums jau antrą mėnesį tęsia Užgavėnes. Reikia pripažinti, jog karnavalas arba kaukių balius (čia jau kiekvieno skonio reikalas) karatino sąlygomis visai neblogas būdas atsipalaiduoti.

Pasitaikė nesusipratėlių, suabejojusių tokių priemonių būtinumu. Tokiems tenka priminti, kad iš anksto buvo paaiškinta: daktarams politikams – visų grupių individai potencialūs ligoniai (užsikrėtę), politikams policininkams – visi potencialūs nusikaltėliai. Ir tai mums, rizikos grupės individams, itin įkvepianti žinia. Kodėl? Viskas gana paprasta. Štai viename vidurio Lietuvos miestuko cente stendas skelbia: „Jeigu skaitai šiuos žodžius (pasilik namie ar kažkaip panašiai) esi karantino pažeidėjas, tiesiai šviesiai sakant – nusikaltėlis“. Taigi, jeigu nusikaltėlis, tai jau ne niekas, o galima sakyti žmogus su vardu, pavarde asmens kodu, biografija ir t. t. ir pan. Manau, sutiksit, jog pradžiai visai neblogai.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad ne viskas, kas mums nepatinka, būtinai yra blogai. Pvz., man iki šiol nelabai patiko laukinis kapitalizmas, moderniai liberalizmu vadinamas. Bet štai kas paaiškėjo krizės sąlygomis – bent jau žemiausioje jo grandyje susibūrę drąsiausi žmonės – pardavėjos. Tam, kad mes nealktume, savo postuose jos pasiliko bet kokiomis sąlygomis – iš pradžių net be beveik šventos apsaugos – kaukių, vėliau su jomis, bet be dezinfekcinio skysčio, dabar jau su viskuo –ištikimai, iki galo, neskirstydamos individų (pagal liberalizmo ideologiją asmenų nėra – tik individai) į jokias grupes.

Kam pabodo gyventi nuolatinėje baimėje, turiu pasiūlymą. Spėju, kad kai kam galėjo ir pabosti, juk rodikliai seniai ne viruso naudai – jei tikėsim statistika, vos po kokį vieną kitą rizikos grupės individą per dieną nukeliauja pas Abraomą, o štai vien nuo širdies ir kraujagyslių ligų – po 50 ir, reikia manyti, ne tik rizikos grupės individų, bet ir tikrų žmonių. O pasiūlymas paprastas – išpirkti visas rinkoje esančias apsaugos priemones: tada ir virusui, ir – svarbiausia – mūsų baimei galas. O tų, kurie nebijo – net ir televizoriai supranta – nėra prasmės gąsdinti.

Kaip ir reikalauja pandeminė, t. y. pasaulinė, ideologija iki galo išlikime optimistai – juk mums maloningai žadamos antra, trečia ir t. t bangos. Ir tai suprantama – virusai visada buvo, dabar yra ir ateity bus. O kuo daugiau bangų, tuo daugiau ir įvairesnių (rizikos) grupių, ir drąsių žmonių – tokių ir dabar pasisekė sutikti.

Ir dar turiu slaptą viltį – kad per kitas bangas drąsios ir savo postuose išliks ne tik pardavėjos.

Niekur nesidėsi, teks prisipažinti – Šventu Raštu tikiu labiau nei propaganda, Eucharistija – labiau nei virusu. Iš to logiška, bet visuotinės ideologijos neatitinkanti išvada – mano sveikata ir gyvybė priklauso...