Naujausios žinios

Vargai dėl grožio

Nomedos Drazdienės piešinys

Straipsnis buvo išspausdintas gegužės 30 d. laikraščio „Širvis“ 21-ame šių metų numeryje.

Na, štai, pagaliau nutaikiau akimirką, kai tas suskis varpininkėlis eilinį kartą prie valdoviško langelio su savo naiviais siūlymais nulėkė ir galiu su jumis pasidalinti savo širdies skausmu. Nervai jau visiškai nebelaiko ir tos begalinės tobulo grožio paieškos juodai užkniso. O dar tasai varpininkėlis su savo begaliniu valdovės dievinimu, šlovinimu ir grožio garbinimu. Sakytum, daugiau gražių moterų miestelyje nebeliko, tik vienintelė valdovė spindi it rasos lašas ant pienės žiedo. Yra to grožio ir ieškoti jo toli nereikia, ir net ištrynus iš nuotraukų jis niekur nedingsta. Ne, aš čia ne apie save – manęs dar niekas iš niekur neištrynė, su mano atvaizdu dar įdomiau viskas vyksta – aš tiesiog nebepatenku į objektyvą. Tarsi kokios tamsios jėgos šešėlį mestų ir mane uždengtų. Bet apie tai jau esu sakiusi ir daugiau nieko pridurti nebenoriu. Šiandien noriu pasvarstyti to grožio kainą, priversti visus suprasti, kas slypi už tos nuolatinės kovos už tobulą miestelio grožį.

Nesitikiu, kad mane supras varpininkėlis, ką jis gali suprasti kone visą gyvenimą tarp dangaus ir žemės praleidęs, tik varpus bematydamas ir jųjų gausmą girdėdamas. Dabar, senatvėj, nusileidęs ant žemės ir bene pirmą kartą moterį pamatęs, visai išsilydė ir aplink dairytis nebenori. O vertėtų apsidairyti, tada ir pamatytų, kad tos varžytuvės dėl tobulo grožio jau baigia miestelio moteris į ožio ragą suvaryti. Kol baigsis valdovės viešpatavimas ir miestelis pagaliau gaus gražiausiojo ir tobuliausiojo titulą, mes, miestelėnai, tuo galėsim grožėtis tik pro savo butų langus, nes ant gražiausiųjų šaligatvių ir takų mūsų kojos nebus vertos žengti. O prie gyvos žemės tai tik prekybos centre galėsim prisiliesti, kai nusipirksim kokią pelargoniją, ar begoniją palangei padabinti.

Sakot, be reikalo aš čia bėdoju? Tai kad jau pabodo, žinokite, tylėti ir galva linksėti. Tylėjau, kai valdovė po savo kabineto langais vaikystės stotelę rengė. Tylėjo ir ten gyvenančios moterys, kai per vieną dieną išnyko jų lysvelės su agurkais ir rūgštynėmis, sandėliukai su muziejiniais rakandais ir džiovyklės. Dėkui Dievui, kad bent jau skalbinius nuo jų spėjo moteriškės susirinkti. Sėdi dabar visos, pro langus žiūri, kaip po jų buvusias lysveles vaikai laksto. Į lauką, prie buvusių sandėliukų ir džiovyklių išeiti bijo, kad šėliojantys vaikai netyčia nepargriautų.

Vos spėjo tos gatvelės moteriškės su netektimis apsiprasti ir išmokti skalbinius salionuose ant kėdžių arba miegamuosiuose ant lovūgalių džiaustyti (balkonų jos juk neturi), kai gražinimo darbai prasidėjo kitame kampe. Ne tik senutės obelys griuvo, bet ir netoliese esantys daržai ir šiltnamiai mirties nuosprendį išgirdo. Mat miestelis ir daržai – tai du tarpusavyje nederantys dalykai – nusprendė dėl gražiausiojo miestelio titulo kovojančios personos. Pasėsim žolytę, pasodinsim begonijų ir pelargonijų, va čia tai bus grožis, nepalyginsi su rabarbarais ir pomidorais.

Per savo naivumą jau buvau pamaniusi, kad kova už miestelio grožį baigta. Kur tau. Praėjusią savaitę mūšiai užvirė nauja jėga. Šį kartą užsimota prieš šventą kiekvienai daugiabučio moteriai dalyką – skalbinių džiovykles. Mes, pensininkės, pro langus šį vandalizmo aktą stebėjom ir graudžias ašaras liejom keletą dienų. O štai dirbančias moteriškes, grįžusias vakare ir pamačiusias tik tuščias vietas, tiesiog šokas ištiko, savomis akimis negalėjo patikėti, kad buvo pasikėsinta į tokias šventenybes.

Štai taip vienu ypu nuskriaustos visos miestelio moterys, kurioms likimas lėmė daugiabučiuose gyventi. Tiesa, ne visos taip nukentėjo. Atsirado vienas namas, kurio gyventojos nepabūgo galingos technikos, išbėgo kieman ir apsikabino visus keturis džiovyklės kampus, taip neleisdamos griovėjams įvykdyti savojo juodo darbo. Tie numojo ranka ir paliko džiovyklę ramybėje. Dabar miestelio moterys, it kokios piligrimės eis prie to istorinio namo, kad pasižiūrėtų į širdžiai mielą vaizdą – senąją džiovyklę. O tos, kurios tame name draugių turi, gal net ir skalbinius pasidžiauti galės, tuomet jau iki pilnos laimės nieko ir nebetrūks. Nebent gražiausiojo miestelio vardo nepavyktų iškovoti – tai būtų praradimas po visų patirtų vargų. Tikėkimės, taip nenutiks.

Su visa derama pagarba

Pranciška, praradusi džiovyklę, bet ne optimistinį požiūrį

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*