Naujausios žinios

Vasaros pramogos vandenyje

Straipsnis buvo išspausdintas  rugpjūčio 9 d. laikraščio „Širvis“ 32-ame šių metų numeryje.

Šiemet vasara buvo lietinga. Tik paskutinis atostogų mėnuo leidžia pasidžiaugti pramogomis vandenyje. Kiekvieną vakarą važiuojame į Viesus ir maudomės tvenkinyje, maudėmės ir Musėje, ir Kaimynų ežere ir į Uteną važiavome. Prie Alaušo ežero Sudeikių miestelyje yra labai gerai įrengtas pliažas su smėliu, vaikų laipynėmis, lauko treniruokliais, futbolo ir krepšinio aikštelėmis. Ten galima paplaukioti vandens dviračiais, katamaranais ir valtimis. Kol tėtis nardė, mes nukeliavome į tą paplūdimį ir sutikome Utenos nardymo klubo narius. Prezidentas Gintaras Biruta man pažįstamas nuo tada, kai Vileikiškių vaikų dienos centras dalyvavo nardymo mokymuose-stovykloje. Aš tada buvau dar tik šešerių metų ir negalėjau nerti, o kiti didesni vaikai galėjo dalyvauti ir nardyti. O va dabar Gintaras ir jo pagalbininkas Bronius netikėtai pasiūlė man pabandyti panerti su nardymo įranga iki 2 metrų gylio. Iš karto sutikau ir išbandžiau. Bronius parinko hidrokostiumą ir lengvesnį balioną, o kaukę ir plaukmenis turėjau pats. Hidrokostiumą nelengva apsivilkti, reikėjo pagalbos. Išklausiau instruktažą ir bandžiau. Pradžioje užguldavo ausis, bet Bronius patarė kaip jas prapūsti ir galiausiai pavyko tai padaryti… Su Broniumi panėrėme į dviejų metrų gylį, jis pradžioje mane vedžiojo, o po to paleido ir plaukė šalia. Visai nebuvo baisu. Šiaip ši vieno karto pramoga kainuoja 50 eurų, o nuo 12 metų jau galima lankyti kursus, kitais metais, kai man bus dvylika – aš būtinai juos praeisiu, nes labai patiko.

Prie Širvintų tvenkinio yra taip pat ką veikti. Pliažas panašus į Utenos, su žaidimų ir tinklinio aikštelėmis, o dabar dar ir vandenlenčių parku. Šį šeštadienį mama nusivežė ten ir mane, kad galėčiau išbandyti pačiuožti vandenlente. Nuo ryto parke jau buvo žmonių ir pirmą kartą čiuožė du vaikinai. Kol laukėme savo laiko, mama juos pakalbino. Paulius pačiuožęs atėjo prie sėdmaišių ir papasakojo pirmus įspūdžius. Jis sakė, kad visai nebaisu, tik į nosį pribėga vandens, gal reiktų nosies kištukų. Bet pasak darbuotojo Ruslano, kištukai iškrenta ir gali sužeisti veidą. Jis dar sakė, kad jau šiandien, nors čiuožia pirmą kartą, norėtų peršokti per visus tramplynus. Matėme, kaip jis šoko per pirmą, bet peršokęs apsivertė ir nukrito. O Ruslanas sakė, kad čiuožiantiems nukristi gerai, tuomet jie pailsi.

Ruslanas pasakojo, kad šis parkas atsirado dėl jaunimo noro turėti mūsų mieste pramogų. Jis dabar labai lankomas ir yra pastoviai čiuožiančių ir tų, kurie atvyksta išbandyti pirmą kartą. Ten sėdintys vaikinai Eimantas ir Jokūbas pasakojo, kad tokių parkų Lietuvoje yra apie 27. Ši pramoga yra labai populiari ir lyg buvusiame „Vilono“ viešbutyje vyksta mokymai, be to, yra organizuojamos varžybos, kuriose lietuviai pasirodo kaip vieni iš geriausių. Anot Jokūbo, jis iš viso čiuožė vieną valandą, o Eimantas jau tris. Mama paklausė Ruslano, ar jis jau yra „profas“, o jis pasakė: „Žiūrint su kuo lyginsit“. Jis taip pat sakė, kad lietus šiai pramogai netrukdo, juk vis tiek išlipi iš vandens šlapias. Jis pasakojo, kad jauniausia čiuožėja šitame parke buvo septynerių metų mergaitė ir jai neblogai sekėsi, ji atsistojo iš pirmo karto ir nučiuožė, o vyriausiam – apie 60. Kol kas daugiau čiuožiančių vaikinų. Dar Ruslanas sakė, kad nusiteikimas yra labai svarbus. „Buvo atvažiavusi mergina, kuri labai smulki, svėrė apie 40 kg, bet čiuožė puikiai. Svarbus nusiteikimas. Atvažiavo kartą vyrukas ir sakė šoks per tramplyną, o jis čiuožė pirmą kartą. Ir tikrai jis šoko ir nučiuožė. O kitam buvo taip, kad pasakė nepavyks ir tikrai nepavyko…“ – pasakojo Ruslanas.

Atėjo laikas man čiuožti. Žiūrėdamas į kitus, maniau, kad čiuožti lengva. Stovi ant lentos ir čiuoži. Kai ruošiausi, galvojau, tikrai čiuošiu per tramplyną, o pasirodo, kad ant lentos atsistoti ir išstovėti jau yra nepaprasta. Man atsistoti pavyko, bet ant lentos išbuvau vos kelias sekundes ir kritau. Kritimas man taip pat buvo naudingas, nes po jo dabar plaukioju po vandeniu neužsikimšdamas nosies. Buvo sunku apsisukti vandenyje ant nugaros nuo pilvo. Bandžiaus stotis ant lentos dar kartą, bet nusivyliau ir atsisakiau toliau bandyti. Širvintų vandenlenčių parke gerai yra tai, kad laikas skaičiuojamas tik tada, kai žmogus būna vandenyje, kai jis išlipa pailsėti, čiuožia kitas, o besiilsinčio laikas neskaičiuojamas. Taip lankytojai gali sutaupyti pinigų ir laiką perkelti kitam kartui. Bet lankytojai gali išsinuomoti ir visą parką. Tada, kai jie ilsisi – ilsisi ir lynai, niekas negali čiuožti.

Išlipus pakalbėjome su Ruslanu, kuris patarė mažesniems lankytojams geriau turėti savo įrangą, hidrokostiumą ir lentą pagal svorį ir ūgį, tada būtų lengviau čiuožti.

Už įrangą užėjome susimokėti į užkandinę, kurioje dirbo maloni ir visuomet besišypsanti Miglė. Ji papasakojo, kad užkandinėje neprekiauja alkoholiu, todėl išgėrusių lankytojų nepasitaikė, bet būna ateina ir piktesnių žmonių. Ji pati labai maloniai mus aptarnavo, atsakė į visus mamos klausimus ir sakė, kad jai patinka čia dirbti.

Dieną prieš mus Širvintų vandenlenčių parke savo jėgas išbandė „Širvis.lt“ svetainės administratorius Vytenis. Mama paklausė, ar Vyteniui patiko čiuožti. „Vienareikšmiškai – taip. Naujas nerealus pojūtis skristi virš vandens ant lentos. Pirmos penkios minutės buvo ištisinio murkdymosi. Net jau buvau pradėjęs galvoti, kada gi jos baigsis. Per jas keletą metrų kažkiek pavyko čiuožtelt. Kiek pailsėjus, viskas jau kitaip atrodė. Pavyko atsistoti ir kone per visą tvenkinį perčiuožti. Suprantu, kad tai dar tik „viščiuko“ lygis palyginti su kitais vandenlentininkais, bet man tai buvo didžiulis „VAU“. Šokti per tramplyną aš nebandžiau. Bet mano kolega Žilvinas šoko. Kaip pats po to sakė, gal ir nereikėjo tik pramokus ant tramplyno čiuožti. Bet nežiūrint to ir jam tai labai patiko. Tokia pramoga naudinga. Nors persistengčiau teigdamas, kad vien vandenlenčių parkas yra kažkokių pokyčių katalizatorius, bet aš tikrai noriu tikėti, kad tie pokyčiai yra į gera. Matau Širvintų transformaciją iš pilko provincijos miestelio, išsitempusio šalia purvino tvenkinio, į modernų, jauną ir veržlų Vilniaus satelitą, kuriame upė ir jos tvenkinys esminė ašis apie kurią verda gyvenimas. Tvenkinio išvalymas, vandenlentės, naujasis tiltas, renovuojami pėsčiųjų takai palei tvenkinį ir aikštė, atsisukusi į vandenį, lyg įrodytų, kad tokia vizija yra labai reali. O dėl to, ar pramoga tik jaunimui, drįsčiau abejoti. Lyg ir niekur nemačiau lentelių ar ženklų, ribojančių iki kelių metų galima čiuožti vandenlente. Kažką naujo išmokti ir patirti visada smagu. Nors tai turbūt neužims reikšmingos mano laisvalaikio dalies, bet būtinai grįšiu į vandenlenčių parką. Noriu bent jau tiek išmokti, kad laisvai laikyčiausi virš vandens. Net ir apie jėgos aitvarą kiek pradėjau galvoti,“ – apie įspūdžius, patirtus Širvintų vandenlenčių parke dalinosi Vytenis.

Sutinku su ten sutiktais čiuožėjais, kad šiame parke smagu. Aš būtinai dar grįšiu į jį, tik kiek paūgėsiu.

Rimvydas Jaunius ir Andželika Bagočiūnai. Nuotraukos A. Bagočiūnienės

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*