Vėl apie gulbes
Netrukus jums daug pasakosiu apie vieną paukštį – tą, kurį matot nuotraukoje. Daugumai jūsų tai tik gulbė. Kai kurie jau esat pasikaustę ir žinot, kad čia ne paprasta gulbė, o kažkokia kitokia, kaip baba pasakytų, navatna tokia. Taigi būkit pažįstami – čia mažoji gulbė. Mažiausia iš trijų pas mus aptinkamų gulbių rūšių. Apie šį paukštį bus daug kalbama spaudoje. Į Lietuvą dėl tos gulbės sulėks daug svečių su parasparniais ir džipais. Apie viską papasakosiu, kai ateis laikas.
O dabar apie mažiausiąją. Nesvarbu, kad tai mažiausia gulbė – ji iš visų gulbių migruoja toliausiai. Kasmet 4000 km iš perimviečių Rusijos šiaurėje iki pat Airijos, Didžiosios Britanijos ir pavasarį vėl tiek pat atgal. Lietuvoje viena pora perėjo, bet dažnesnė ji migracijų metu. Daugiausia sutinkama Nemuno deltoje, žuvininkystės tvenkiniuose. Laikosi kartu su gulbėmis giesmininkėmis. Lengviausia jas pažinti iš snapo – geltona dėmė daug mažesnė, nesiekia šnervių. Na va, pradžiai susipažinom, o vėliau parašysiu, kodėl čia tas šaršalas kyla.
Panašiausia į mažąją – gulbė giesmininkė. Jei jos šalia lengva atskirti iš gabaritų. Taip pat giesmininkės snapo geltona dėmė daug didesnė. Gulbė giesmininkė dar visai neseniai buvo sutinkama tik migracijų metu, o dabar jau negausiai peri visoje Lietuvoje. Pavasarinės migracijos metu Nemuno deltoje stebimi įspūdingi jų būriai. Gulbės giesmininkės labai jau nepakantūs ir karingi paukščiai. Biski kas ir iškart peštynės.
Ir dar viena rūšis gulbė nebylė. Jei mažoji ir giesmininkė klykauja maloniais ilgesingais balsais, tai šita tik tyliai karkia ar šnypščia. Apie ją nėr ko daug pasakot, nes ir taip puikiai pažįstat.
Kad jau nusifotkino vienas, tai ir visi užsinorėjo. Vaikus į fotosesiją atlydėjo tėvas, o mama su dar vienu pilkiu – pasidrovėjo. Nors drovumu šios gulbės tikrai nepasižymi – vos tik eini pro šalį, iškart išskėčia sparnus, nulenkia galvas ir išlipusios iš vandens puola šnypšdamos it gyvatės (gyvatės tikrai daug mieliau šnypščia). Bet jos nežinojo, ant ko užsirovė. Tereikėjo nebėgti, o atsistoti, išskėsti rankas ir pašnypšti atgal. „Čepulis dar ne su tokiais susitvarkė“,- pagalvojo Čepulis išdidžiai apsisukdamas ir nepamatęs tų pačių gulbių paliktos krūvelės paslydęs smagiai išsitiesė, bet vėl greit atsistojo ir išskėtęs sparnus, t.y.rankas, lyg niekur nieko nužingsniavo pas savo patelę.
www.cepulis.lt
Parašykite komentarą