Vietinis iš Ukrainos
Valda Patinskienė
Straipsnis buvo išspausdintas kovo 21 d. laikraščio „Širvis“ 11-ame šių metų numeryje.
Kaime kažkada visas naujienas iš pat ryto galima buvo sužinoti pieno priėmimo punktuose.Dabar ne tie laikai – beveik nebėra karvių, išnyko pieno priėmimo punktai – uždžiuvo naujienų dalijimosi šaltinis. Todėl atvykus į kurią nors gyvenvietę ir norint ką sužinoti, geriausia vieta – parduotuvė. Tokiu patarimu vadovaudamasi užsukau į Gelvonų miestelyje esančią L. Lebedinskienės parduotuvę. Mano laimei tą dieną kaip tik dirbo maloni, besišypsanti pardavėja Danutė Logvinenko. Kažkada Danutė dirbo laiškininke, net dvylika metų atidirbo Gelvonuose buvusioje taupomoje kasoje, tačiau ją uždarius tapo pardavėja. Pardavėjos stažas prekyboje jau nemažas ir darbas Danutei prie širdies, be to mėgstanti bendrauti vos ne kasdieną pasimato su visais gyvenvietės žmonėmis. Vieni pažįstami ateina apsipirkti, kiti pasišnekėti. O Danutė visiems randa laiko, jaučiasi reikalinga ne tik patarimo prašantiems, bet ir norintiems būti išgirstais. Man būnant parduotuvėje buvo užsukę keli pirkėjai, tačiau nieko nepirko, o klausė, kada bus Danutė laisvesnė. Pamaniau, kad trukdau pokalbiui, tačiau niekuo negalėjau padėti, nes pati norėjau pasikalbėti su simpatiškąja pardavėja.
O Danutė, pasirodo, vietinė. Čia baigė vidurinę mokyklą ir vos baigusi ištekėjo. Prakalbusi apie mokykloje praleistus metus, prisiminėme a. a. mokytoją Vandą Karalienę, pasirodo, ji ir Danutės buvusi lietuvių kalbos mokytoja. Mokykloje susidraugavusios mokytoja ir mokinė nenutraukė draugystės ir vėliau, dažnai pasikalbėdavo, pasipasakodavo, padiskutuodavo. Nors teko kurį laiką gyventi Jonavoje, vis dėlto geriausia gyventi savame krašte. Su vyru Jurijumi ir dukryte Inga jauna šeima sugrįžo į Gelvonus. Čia gimė sūnus Edgaras. Vaikais Danutės šeima tikrai gali džiaugtis ir didžiuotis. Inga dirba vaikų lopšelyje-darželyje „Boružėlė“ soc. Pedagoge, jau ir savo vaikučius augina Eglę ir Emiliją. O anūkytės jau moksleivės. Mokosi gerai, rūpestingos, pareigingos mamos padėjėjos.
Sūnus Edgaras tarnavo kariuomenėje, buvo garbės kuopos karys. Atlikęs pareigą tėvynei ,padirbėjęs užsienyje, šiuo metu gyvena Ukmergėje, dirba statybose – stato boksus, žmona augina mažąją Melani. Per šventes visi ir visada susirenka pas tėvelius, savo vaikystės kampelyje.
Pasidomėjau, kokia kalba bendrauja Danutė namuose. Toks klausimas tik juoką sukėlė: „Nors mano vyras iš Ukrainos, iš Krymo, tačiau jau daug metų Lietuvoje, manau, kad jam būtų sunkiau bendrauti rusų kalba nei lietuvių“. Anksčiau dirbęs elektriku, šiuo metu užsiima individualia veikla. Dažnokai tenka bendrauti su kaimynais ir visai svetimais žmonėmis, mat Jurijus auksinių rankų meistras. Jo pagalbos reikia, jei kas nori atnaujinti ar perstatyti krosnį, ypač dabar madinga statyti židinius, juos Jurijus sumūrija pagal užsakovo pageidavimus. Ne jo būdui laukti gėrybių ar dovanų iš kažko. „Dirbk ir turėsi!“ – Jurijaus gyvenimo šūkis. Tokiais užaugino ir savo vaikus. Dukters sodyba Viesų kaime skiriasi grožiu ir puikia aplinka, teko įdėti daug darbo ir lėšų, kad viskas atrodytų taip kaip šiandien, tačiau triūsas pasiteisino, šeimai malonu gyventi gražioje aplinkoje ant Širvintos kranto.
O kaip jaučiasi ukrainietis Lietuvos žemėje? „Aš jau lietuvis – Kryme nebėra artimųjų, tad mano visi artimiausi žmonės čia,“ – atvirauja Jurijus.
Darbštiesiems Logvinenkoms poilsiauti vis pritrūksta laiko. Vaikystėje išmokusi megzti ir siuvinėti, su malonumu tokius rankdarbius dovanodavusi broliams, sesutėms bei draugėms, dabar šiuo „amatu“ neužsiima, atsiranda vis kitokių reikalų, trukdančių prisėsti prie kažkada pamėgto mezgimo, o be to dabar tai neaktualu – paprasčiau nusipirkti gatavą gaminį. Danutė vis prašo vyrą, kad sumažintų darbų „apimtis“, labiau pasirūpintų savimi, o vyras Danutei atsako, jog darbštumo pavyzdį imąs iš jos: tai ji namie nepasėdi nė minutės, visur jai reikia tvarkyti, valyti, virti, kepti, sėti, ravėti ir dar visokių užsiėmimų prigalvoja. „Pailsėsim, kai būsim seni, o kai dirbam, tai ir nesenstam, nėra laiko,“ – juokauja abu darbštuoliai. Malonu žiūrėti į tokią darnią, sutariančią šeimą. Matyt gera čia gyventi: lietuvaitei savo tėviškėje, o ukrainiečiui jau tėviške tapusiuose Gelvonuose.
Parašykite komentarą