Žodžiai ar darbai ?
Baigiasi Valstybės šimtmečio metai. Ak, kokių tik akcijų ta proga nebuvo prigalvota! Pasodinsim šimtą medžių, įkelsim šimtą inkilėlių, pasiūsim šimtą vėliavų, išrikiuosim po šimtą muzikantų, dainininkų bei šokėjų. Taip, atrodė viskas labai gražiai, bet kur rimti, ilgai išliksiantys darbai? Tiesa, lyg ir ruošiama Šimtmečio knyga, bet jau girdisi, jog kažkieno nuotraukos tenai netiko ar nepavyko. Ko gero, trynimų ir vėl nebus išvengta ir knyga virs eiliniu albumu, kai kam pasipuikuoti. Bala jų nematė, lai puikuojasi į sveikatą, mums, eiliniams mirtingiesiems, pakaks ir šeimyninių albumų puslapių. Bet dar kartą norisi paklausti: kur rimti, šimtmečio verti darbai? Ne taip seniai teko skaityti rajono vicemerės pasakojimą apie tradicinį jaunimo žygį partizanų kovų takais. Paminėta, kad jaunimas atidavė pagarbą Musninkų valsčiaus savanoriams, kūrusiems lietuvišką kariuomenę. Taip, šauni ta musninkiečių „Spindulio“ bendruomenė. Sugalvojo ir padarė – pastatė paminklą savanoriams. Nelaukė šimtmečio datos, nekaulijo iš Savivaldybės pinigų – viskuo patys pasirūpino. Vicemerei beliko paminklo atidengimo iškilmėse pasipuikuoti. Smagu, žinoma, bet reikėtų ką nors ir nuveikti, kad vėliau galima būtų puikuotis.
Apie ką kalbame? Ogi apie dar vieną savanorių atminimo įamžinimą, šį kartą Širvintų mieste. Vietos bendruomenė viskuo pasirūpino: sudarė sąrašus, užsakė projektą, beliko suderinti paminklo statymo vietą. Štai čia reikalai, kaip sakoma, „užbuksavo“. Merė vetavo pasirinktą vietą, naujos nepasiūlė. Paminklas, kuris galėjo stovėti jau Valstybės šimtmečio proga, deja, iki šiol lieka pakabintas ore.
Buvusių savanorių giminės šioje situacijoje pasigenda svaraus vicemerės žodžio. Tremtinių dukra, vadovaujanti rajono tremtiniams, visada viešai deklaruojanti pritarimą patriotinėms iniciatyvoms, šį kartą tyli. Taigi, nei žodžių, nei darbų.
Neseniai nugirdau įdomią istoriją. Keletas širvintiškių, dalyvavusių respublikiniame renginyje, turėjo progą pabendrauti su žinomu politiku, buvusiu Seimo nariu. Kai kalba pakrypo apie užstrigusį savanorių atminimo įamžinimo projektą, mūsiškiai pasiguodė, kad nebežino į ką kreiptis ir kieno pagalbos prašyti. Nustebęs politikas pasakė: „Juk jūs turite vicemerę, kuriai turėtų būti garbės reikalas padėti įgyvendinti šią gražią idėją“. Nemažiau nustebę širvintiškiai tepasakė, kad, matyt, pašnekovas senokai bendravo su vicemere ir nežino, kad ji šiuo klausimu nekalba ir bendruomenei padėti nesiruošia. Pašnekovai išsiskyrė nesupratę vieni kitų.
Sunku pasakyti, kiek galios turi vicemerė, kad galėtų paveikti merės nuomonę ir ar jinai iš viso nori tai daryti. Betgi kaip gražu būtų, kad ateinančių metų jaunimo žygis prasidėtų prie atminimo lentos Širvintų valsčiaus savanoriams ir vicemerė teisėtai galėtų pasididžiuoti prisidėjusi prie šios kilnios akcijos. Negi tik Musninkų valsčiaus savanoriai nusipelnė įamžinimo? Atminimo lentos atidengimas būtų gražus ir prasmingas Valstybės šimtmečio metų užbaigimo akordas.
Jonė Lieponė
Parašykite komentarą