Pasidalink per Facebook!

Kada buvo sudaromas šimtmečio širvintiškių sąrašas, tarp nedaugelio paminėtų šviesaus atminimo kraštiečių pasigedau Juozo Krumino pavardės. Dar labiau nuliūdino ir nustebino tai, kad keletas kalbintų pažįstamų, kuriems tikrai nesvetima knyga ir literatūra, pasakė negirdėję tokio rašytojo ir nežino jo kūrybos. O juk Juozas Kruminas, Gelvonų krašto poetas ir vertėjas, garsina šią vietovę ne mažiau nei Ignas Šeinius. Tad prisiminkime šį kūrėją, jis tikrai to vertas.

Juozas Kruminas gimė 1914 metais šalia Bagaslaviškio esančiame Palionės vienkiemyje. Nuo gimimo dienos jis patyrė našlaičio dalią – mama, gimdydama savo pirmagimį, mirė. Tėvas, pasiturintis ūkininkas, aplinkinių vadinamas Bajoru, vaikui laiko nelabai turėjo, jį augino auklė, prie kurios mažasis Juozukas buvo nuoširdžiai prisirišęs. Pasak poeto amžininkų likusių prisiminimų, jis buvo vienišius, neieškojęs kitų vaikų draugijos. Žinant šiuos faktus, nestebina ir liūdnos jo eilės:

„Nedainavo man motina tyliai dainų,

Nerymojo ties lopšiu palinkus,

Gal todėl ir dabar aš skausmu gyvenu –

Juodą vargą matau iš aplinkui.“

Baigęs Bagaslaviškio pradžios mokyklą, Juozas mokėsi Gelvonų progimnazijoje. Ją baigęs, tėvo buvo išsiųstas į Ukmergės gimnaziją. Čia jis pradėjo pirmuosius literatūrinius bandymus. Savo neskelbtoje autobiografijoje poetas pasakojo, kad tuo metu – 1930 metais – Ukmergės gimnazijoje veikė Meno ir mokslo draugija. Kūrybingi moksleiviai joje galėjo skaityti savo kūrinius ir vėliau juos su mokytoju aptarti. Šešiolikmetis J. Kruminas toje draugijoje skaitė savo apysaką apie policijos kovą su anarchistais. Po šių skaitymų du gimnazistai jam pasiūlė stoti į slaptą kuopelę, ketinančią studijuoti marksizmą. Deja, kuopelė greitai buvo susekta ir išardyta. Poetas paliko Ukmergę ir išvyko į Kauną. Ten buvo nagrinėjama kuopelės narių byla, bet Juozas buvo išteisintas, nes dar nespėjo jos veikloje pasireikšti.

Tapti „raudonuoju poetu“ jaunuolis turėjo ne vieną galimybę, jis draugavo su Petru Cvirka, bet tokiu netapo. 1937 metais Juozas Kruminas pradėjo bendradarbiauti laikraštyje „Karys“, taip pat žurnale „Naujoji Romuva“, leidinyje „Savaitė“. Jis pradėjo garsėti kaip perspektyvus poetas – lyrikas. 1939 metais jis su bendraautoriumi Danu Pumpučiu išleido eilėraščių knygą „Eksperimentai“. Po metų – savo poezijos rinktinę – „Kibirkštys“.

Sovietinės okupacijos laikotarpis nebuvo rašytojui lengvas. Draugų pagalba jis buvo įdarbintas laikraštyje „Tarybų Lietuva“, bet greitai iš ten atleistas, nes nesutiko rašyti užsakomųjų eilių ar versti ir spausdinti rusų poetų naująją santvarką šlovinančias eiles. Redaguodamas laikraštuką „Pionierius“, Juozas neparengė specialaus numerio, skirto sovietinės santvarkos Lietuvoje metinėms, ir vėl neteko darbo. Karo metais dirbo Kauno radiofone, dalyvavo pogrindžio veikloje. Periodikoje vis skelbė eilėraščius, kai kurie jų net virto dainomis.

1944 metais Juozas Kruminas su žmona, rašytoja Nele Mazalaite, pasitraukė į Vakarus. Apsigyveno Vokietijoje, Haffkruge. Deja, poeto sveikata, pradėjusi šlyti dar Lietuvoje, išeivijoje dar labiau sušlubavo, jis atsidūrė Edmundstalio džiovininkų sanatorijoje. Ten teko praleisti ilgus mėnesius. Nelė Mazalaitė išvyko į Ameriką, tikėdamasi sulaukti vyro tenai. Deja, vis aštrėjanti liga jam keliauti nebeleido. Pagerėjimo laikotarpiais poetas dirbo, kūrė. Išeivijoje pasirodė dar dvi jo knygos: baladžių rinkinys „Sugrįžimo laivas“ ir apysaka „Naktis viršum širdies“.

1951 metais, būdamas vos trisdešimt septynerių, Juozas Kruminas paliko šį pasaulį. Palaidotas Spakenbergo pabaltiečių kapinėse. Ant kuklaus paminklo užrašytos jo paties dvieilis:

„Skrenda paukščiai ir debesys eina. Tiktai tu nepareisi namo.“

Praėjus dvylikai metų po poeto mirties, Londone buvo išleistas jo romanas „Šeštasis medis“.

Nors ir toli gyveno, poetas nepamiršo gimtinės, savųjų šaknų. Tai rodo ir vienas jo slapyvardžių – Juozas Palionis – neabejotinai paimtas nuo gimtojo viensėdžio pavadinimo. O romano „Šeštasis medis“ pagrindinis veikėjas vadinasi Jonas Vindeikis. Galima spėti, kad ši pavardė taip pat neatsitiktinė, o susieta su netolimu Vindeikių kaimu.

Be originalios kūrybos, Juozas Kruminas nemažai vertė iš rusų, lenkų kalbų, yra išleista ne viena knyga.

Po ilgų užmaršties metų, Juozas Kruminas į gimtinę grįžo su kūrybos rinktine „Sugrįžimo laivas“. Ji 2007 metais išleista Širvintų savivaldybės lėšomis. Knygą sudarė literatas, anksčiau Bagaslaviškio mokykloje dirbęs Alfas Pakėnas. Skaitykite šią knygą, prisiminkite talentingąjį kraštietį, kaip jis prisimindavo savąją Palionę.

„Praganiau pakluonės klevą,

Lauką tamsiai pilką.

Praganiau ir laimę savo,

Ir akis vosilkos.

Paupiuos žilvičiai ūžė,

Žalias karklas linko.

O dabar širdis palūžus –

Ir naktis aplinkui.

Manęs liūdi medžių šakos,

Kreivos vagos gedi,

Kad užaugo viksvom takas,

Kurs į kaimą vedė.

Neliūdėkit, pievos žalios,

Nesiskųskit laime,

Nukris vargas mano šaliai –

Aš sugrįšiu kaiman.

Pradalgiuos pakvips dar šienas,

Prakaitas – ant veido.

Juk nebus per kiauras dienas

Naktys nusileidę!“

Nuotraukos iš knygų: „Širvintos“, „Sugrįžimo laivas“

Kada buvo sudaromas šimtmečio širvintiškių sąrašas, tarp nedaugelio paminėtų šviesaus atminimo kraštiečių pasigedau Juozo Krumino pavardės. Dar labiau nuliūdino ir nustebino tai, kad keletas kalbintų pažįstamų, kuriems tikrai nesvetima knyga...