Naktis. Autostrada. Kaip visada, lekiu fotografuoti. Žiūriu priešais save (dažniausiai, kai vairuoju, ten žiūriu). Staiga priekyje dangų perskrodžia švytintis švelnia oranžine šviesa kūnas. Aiškiai mačiau apvalią kūno formą ir ilgą šviesos pėdsaką. Tai truko pakankamai ilgai, kad spėčiau suvokti, kas vyksta. Meteoras (o gal vis tik meteoritas) užgeso visai netoli žemės. Pristabdžiau ir persirikiavau į antrą juostą – o jei pirmoj juostoj duobę išmušė? Paskui pats juokiausi iš tokių savo minčių. Tada pagalvojau, kad tai tikriausiai geras ženklas ir man turėtų šiandien pasisekti. Visą likusį kelią jau skendėjau svajonėse ir vaizdavausi, kaip fotografuoju erelius, vilkus, lūšis, kaip vilkai pešasi su lūšimis, o ereliai iš po nosies jiems nuneša grobį.
Atvykau dar tamsoje. Sušalęs miškas skendėjo visiškoje tyloje, kiekvienas žingsnis aidėjo, lyg kas šalia lėkštes daužytų, kiekviena užminta šakelė traškėjo, lyg didžiulė vėtra iš visų jėgų laužytų medžius. Nusigavau iki slėptuvės ir pradėjau laukti. Vos prašvitus iš visų kampų pasipylė paukščių balsai. Startos, sniegenos, zylės, geniai, meletos, krankliai, kėkštai – visi skubėjo pasisakyti, kaip velnioniškai ŠALTA (berods, -10 buvo?). Kažkur, toli miške, labai triukšmingai prakriuksėjo šernai, pražingsniavo danieliai.
Po poros valandų laukimo pagaliau nutūpė suopis. Spėjau padaryti pora kadrų ir suopis persikėlė į medį už slėptuvės (tai buvo vieninteliai du kadrai tą dieną). Bet aš to nežinojau, o žinojau, kad turi pasisekti – juk mačiau meteorą! Dar po valandos pasidarė nepakenčiamai šalta – teko su visais rūbais lįsti į miegmaišį. Taip ir prasėdėjau nepajudėjęs, sulindęs iki akių ištisas 8 valandas. Tai mano rekordas, kai esant tokiai temperatūrai be pertraukos ištupiu ant kėdutės. Iki paskutinės minutės tikėjau, kad kažkas nutiks, kad kažkas ateis ir atskris. Deja. Pradėjus temti išlindau ir pamačiau tris elnių galvas, kyšančias iš aukštų kirtavietės žolynų ir vėpsančias į mane. Fotoaparatas vis dar buvo slėptuvėje.
Nuo šiol, pamatęs didelį meteorą visai palei žemę, nepriimsiu kaip gero ženklo.

Šaltas suopio rytas

Mariaus Čepulio fotoklajonės

www.cepulis.lt

Naktis. Autostrada. Kaip visada, lekiu fotografuoti. Žiūriu priešais save (dažniausiai, kai vairuoju, ten žiūriu). Staiga priekyje dangų perskrodžia švytintis švelnia oranžine šviesa kūnas. Aiškiai mačiau apvalią kūno formą ir ilgą...