Apie „tvarką“ Širvintų rajone ir mieste (tęsinys)
Balys Ališauskas
Straipsnis buvo išspausdintas gegužės 31 d. laikraščio „Širvis“ 22-ame šių metų numeryje.
Po kelių dienų skambinu Širvintų mero (ar merės) telefonu. Atsiliepia sekretorė Lina. Ji man siūlo skambinti vicemerei Irenai ir padiktuoja jos mobilaus telefono numerį.
Skambinu. Atsiliepia. Išdėstau problemą. Iš karto suprantu, kad kalbu su apsimetėle (kas galėtų paneigti) ir ne kažin ką nutuokiančia apie savo darbą asmenybe (kas galėtų paneigti). Ji man pareiškia, kad jie (Širvintų valdžia) jau greit atidarys antrą viešbutį. (Velniai ten žino, gal Širvintose valdžia skaičiuoti pradeda pagal aborigenų papročius ne nuo vieno, o nuo dviejų, nes to pirmo Irenos „atidaryto“ viešbučio tikrai nebuvo). Kai papasakojau apie negalėjimą trečią val. nakties parvykti iš Širvintų į Gelvonus ir paleidimą iš ligoninės „supakuotą“ gydimuisi ligonį – ji mėtydamasi pradėjo aiškinti, kad greitoji pagalba turėjo ir į namus parvežti, jei ligoninė nepriėmė… Padariusi pauzę ir, matyt, supratusi, kad per daug įsimelavo, ponia Irena staiga pareiškė, kad mane turėjo paguldyti pernakvoti Širvintų ligoninėje ir už nepaguldymą ji ligoninės darbuotojus nubaus. Supratau, kad iš savo darbo specifikos ir niuansų ji puikiausiai išmano tuos, kur gali mėgautis pavaldinius bausdama arba pasigailėdama (gal už gražias akis?). Kadaise kažką panašaus girdėjau kriminalistikos kursuose apie sadistus.
„Galingoji“ Irena, matyti, kaip jau įpratusi, eilinį kartą prižadėjo, kad „išsiaiškins ir man būtinai paskambins“. Trafaretinė frazė dar nuo Brežnevo laikų. Beje, ji „skambina“ man iki šiol, tik skambučio nesigirdi. Baimingai pagalvojau, kad viena iš rajono „motinų“, sprendžianti svarbius žmonių reikalus, bet kokiu primityviu ir negarbingu būdu siekia garbės, kurią pasiekti galės gal po penkiasdešimties metų.
Kita ne mažiau spalvinga asmenybė Širvintų savivaldybėje yra Administracijos direktorė Ingrida. Toji iš piliečio prašymo ištraukia vieną kontekstą, į kurį galima atsakyti iš karto ir atsako ką nori ir kaip nori. Atsakymą į kitas (gal aštuonias) problemas apie rajono kultūrą, paveldą, etnografiją ir pan. atsakyme net neužsimena, matyt, todėl, kad tai demonstracijos (atsiprašau – administracijos) direktorei per kietas „riešutėlis“.
Skambinu Širvintų merui. Man sako, kad jis ne meras, o merė. (Iš kur galiu žinoti apie visus rajonų merus, jei televizorius senokai sugedęs?) Sekretorė Lina sako, kad dabar merė (ar meras – velniai juos ten žino) priima svečius. Buvo 14.30 val. Kada priėmimas baigsis, Lina nežino. Supratau, kad priėmimas tęsis iki vėlyvos nakties. Šiuo telefonu aš jau skambinau vakar, tai merė – meras buvo išvykęs į pasitarimą (matyt, užsuko pasitarti į gretimą kabinetą pas Ingridą).
Per tą Širvintų savivaldą „praskambinau“ visus pinigus ir surūkiau gal penkiasdešimt pakelių cigarečių, o „kontora rašo toliau“.
Nieko baisaus – pergyvenom karą, pergyvensim ir manevrus. Nebūčiau aš senas kareivis ir kriminalistas. Darysiu taip, kaip man per sapną patarė senas recidyvistas ir humoristas Stiopka Kulaginas. Taigi:
Apsimesiu pusiau lavonu ir išsikviesiu greitąją pagalbą. Zoja (Kosmodemjanskaja) nuveš mane į, ko gero, jau įrengtą Širvintų ligoninės krematoriumą giliame jos rūsyje. Aš tą krematoriumą padegsiu ir Širvintose kils toks gaisras, kad abu merai (ar merės) pradės čiaudėti iki pažaliavimo ir iššokinės pro administracijos – demonstracijos langus. Išteisintas recidyvistas Stiopka Kaluginas bus jau užblokavęs jų automobilius ir jos (ar jie) ims ieškoti taksi. Bet…nakties metas. Eitų į viešbutį, bet ten dūmai, o be to, jis dar ir nepastatytas.
– O kur mūsų „mobiliakai“?
– Iškrito ir sudužo, kai šokote pro langus.
– Tai ką mums daryti?
– Nakvokite gatvėje.
– Tai kad lyja ir dar naktis…
– Tai gal dabar pradėsite dirbti?
Gal tada moteriškės iš tikrųjų pradės spręsti opias gyventojų problemas, o ne „atsirašinėti“ taip, kad laiškai su skundais ir prašymais nuo jų kristų kaip nuo žąsies vanduo. Gal jos tikrai ne iš blogos valios nemokėjo dirbti? O gal partija buvo liepusi tik imituoti darbą, bet rimtai nieko nesiimti?
„Palaukite, – girdžiu sakant, – bet juk merė jau yra ir tos partijos pirmininkė. Tada aišku, kad „partija – mūsų šalies vairininkas“ nuvairuos Širvintų žmones ant seklumos, iš kurios laivo kapitonei ir jos šturmanei, neturinčioms jūreivystės išsilavinimo ir įgūdžių, išplaukti jau nebus lemta.
Seklumoj dvėsuoja partija, seklumoj ir Širvintos…
„Duokit, oi, duokit tyro vandenėlio…“
- S. Mikalajūnų kaimo žmonės specialiai valdžios paruošti sirgti sovietine nostalgija. Prie sovietų gatvė buvo apšviesta ir vaikams grįžtant iš miesto į tėvų namus išeiginėmis dienomis krintančios snaigės gražiai mirgėdavo elektros lempučių šviesoje. Kelias per kaimą buvo lygus, be pusiau prilipdytų akmenukų – eksseimūno ir eksministro „chebros“ išradimo. Lipdė lipdė prie plento akmenukus, o jie šokinėjo nuo automobilių ratų kaip gyvi, daužė langus, šipino dalgius ir, sukritę į daržus, ramiai laukia savo valandos.
Širvintų Ksena irgi laukia savo valandos. Tik ar ramiai laukia? Gali nepadėti ir tipelis, Vilniaus Lazdynų mikrorajone žadėjęs visiems duoti naujus butus, kad tik jį (absurdo teatro vadybininką) išrinktų į Seimą. Deja, barščius tenka srėbti jiems abiem ne auksiniais, o jam – mediniu, jai – geležiniu šaukštu.
Tegul srebia. Tik už kokius grašius jie tuos barščius perka? Viktoras, atrodo, jau nefinansuoja, o patys turi „per daug“ smegenų, kad galėtų doru būdu užsidirbti. Vienas butus veltui dalina (durnių ieško), kita, per visokias gudrybes tapusi Ksena, didžiuojasi, kad yra „graži“.
Patarčiau jai nors valandą per metus skirti filosofijai. Ten sakoma, kad visos jaunos patelės: stirnos, briedės, vilkės, lapės ir t. t. yra gražios, jei nėra išsigimėlės. Nemačiau tos Ksenos, (nes neturiu televizoriaus), ir niekaip nesuprantu, kaip ji gali būti „graži“. Veikiausiai – „darbais“. Iš jos „darbų“ matau, kad tokio „grožio“ ir pats Liuciferis išsigąstų. Nenoriu jos ir matyti (kad nuo siaubo, ją pamatęs, negaučiau infarkto).
2017 m. gegužė
Mikalajūnai, Balys Ališauskas
Parašykite komentarą