Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas  liepos 5 d. laikraščio „Širvis“ 27-ame šių metų numeryje.

Atliekant kasdieninį kone piligriminį žygį po internetinius naujienų portalus, akis užkliuvo už skaitytojos laiško. Emigrantė iš Vokietijos liaupsina tenykščius senelių namus ir sako, kad, pagalvojusi apie Lietuvos senelius, ima verkti, kokie jie apleisti ir nelaimingi. Ar tikrai taip?

Negaliu teigti esanti senelių globos namų eksperte, nesu jų daug mačiusi, bet taip jau sutapo, kad tiek Širvintų socialinių paslaugų centro globos skyriuje, tiek Širvintų parapijos globos namuose tenka pakankamai dažnai lankytis, todėl ir jų tvarka yra neblogai žinoma. Perskaičiau besigraudinančios emigrantės rašinį, bet manęs graudulys neužplūdo. Palyginkime.

Pirmiausia – pragyvenimo išlaidos. Turtuoliai moka patys, už beturčius sumoka vokiečių valdžia. Kuo kitaip pas mus? Kiekvienas apgyvendinamas moka 80 proc. pensijos, o likusius pinigus prideda savivaldybė. Laikas graudintis? Tikrai ne.

Kiekvienas vokiškų senelių namų gyventojas turi atskirą kambarį su balkonu, vonia ir tualetu. Šita tema yra bene aktualiausia. Deja, pas mus dar tik nedidelė dalis senolių gali džiaugtis atskiru kambariu. Čia grauduliui vietos yra, neneigsiu.

Skaitom toliau: kambaryje yra televizorius, telefonas, internetas, galima savo baldus atsivežti. Sutinku, lietuviški globos namai televizoriumi ir telefonu bei internetu dar neaprūpina, bet norintys gali juos turėti. Žinau, kad ne vienas senelis naudojasi mobiliuoju, kambaryje turi televizorių, nedidelį šaldytuvą, gal ir kokį kitą mėgiamą baldą. O laikrodį, kalendorių, paveikslą ar kokį širdžiai mielą niekutį irgi kiekvienas gali turėti. Ir turi.

Drabužius vokiečių senjorai dėvi savus, o jei tokių neturi – gauna iš labdaros fondų. Kad skalbiant rūbai nesusimaišytų, klijuojamos ilgalaikės nenuplaunamos etiketės su senolių vardais. Galima pamanyti, kad mūsų seneliai vaikšto po kambarius nuogi, o rūbus dėvi tuos, kuriuos atneša skalbėjos, nesvarbu, kas jį dėvėjo prieš tai. Net juokinga. Nežinau, kaip žymi skalbinius širvintiškės skalbėjos, bet tikrai grąžina tuos, kuriuos paėmė. O jei netyčia sumaišo, visko juk pasitaiko, tuoj pat randa ir atneša tuos, kurie ir priklauso. Ir savus drabužius seneliai gali dėvėti ir iš labdaros gauna, jei ko trūksta. Viskas švaru, išskalbta –vėl nėra priežasties graudintis.

Savaitei kiekvienam vokiškų namų gyventojui skiriama 20 eurų kišenpinigių. Lietuviška sistema kitokia, čia seneliai disponuoja 20 proc. gaunamos pensijos sumos, bet kišenpinigius ir jie turi.

Judėjimas vokiečių senelių namuose neapribotas, gyventojai gali laisvai judėti tiek teritorijoje, tiek ir išeiti už jos ribų. Gerbiamieji, ne kalėjimas ir lietuviškuose namuose. Turi noro ir sveikatos – pirmyn, tik judėk. Poilsio kampeliai, foteliai lauke, gėlynai – netrūksta šito ir pas mus. Tiesa, „valdiškų“ globos namų gyventojai šiuo atžvilgiu nuskriausti, tam nėra sąlygų. Dėl to apgailestauja ir vadovai, ir darbuotojai. O štai parapijos globos namų gyventojai, turintys erdvų kiemą, džiaugiasi ir gėlynais, ir dailiais suolais, ir net sūpuoklėmis.

Laiško autorė giria vokišką tvarką: kiekviename aukšte slaugytojų punktai, kambariuose – iškvietimo mygtukai. Visa tai yra ir pas mus. Nežinau, ar darbuotojos nevaikštančius nuveža į parduotuvę, bet pirkinių jos nuolat eina, vos kažkam paprašius.

Vokietijos senelių namuose gyventojai džiuginami renginiais, lauke kepamais šašlykais ir dešrelėmis. Renginių tikrai netrūksta ir čia, o šašlykus ar dešreles gal nedaugelis bevalgytų.

Daug dėmesio pasakojime skirta maitinimui. Teigiama, kad gyventojai gali rinktis iš kelių patiekalų, niekas jų neskubina, iš valgyklos nevaro. Iš kelių patiekalų pas mus dar nepasirinksi, bet maistas yra šviežias ir įvairus. Tiesa, Globos skyriaus gyventojai maitinami ligoninės maistu, tad įvairovės čia mažiau, bet Parapijos globos namų gyventojai, turintys savo virtuvę, tikrai gerai maitinasi. Įdomu tai, kad vokiečiai į globos namų valgyklas įleidžia ir pašalinius. Galėtų šią praktiką perimti ir Širvintų parapijos globos namai, manau, kad tikrai atsirastų norinčių ten užsukti. Tiesa, mūsiškių biurokratų reikalavimai gali tokį norą nuslopinti.

Tai tokie skirtumai tarp vokiškų ir lietuviškų globos namų. Ar jums norėjosi verkti skaitant? Man – tikrai ne. Ar ne per daug mes kartais nuvertiname savus, o išaukštiname svetimus pasiekimus. Gal kur nors yra blogiau, bet Širvintose esančiuose globos namuose gyvenantiems seneliams ir jų giminaičiams verkti tikrai nėra ko.

Straipsnis buvo išspausdintas  liepos 5 d. laikraščio „Širvis“ 27-ame šių metų numeryje. Atliekant kasdieninį kone piligriminį žygį po internetinius naujienų portalus, akis užkliuvo už skaitytojos laiško. Emigrantė iš Vokietijos liaupsina tenykščius...