Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas  balandžio 19 d. laikraščio „Širvis“ 16-ame šių metų numeryje.

Praeitą savaitę kalbėjau apie augintinių ir šeimininkų santykius. Šį kartą vėl ta pati tema, tik kiek kitu kampu.

Daugeliui dar neužsimiršo tragedija, kai ištrūkęs iš voljero dobermanas pražudė šeimininkų kūdikį. Kraupus atvejis, bet man dar kraupiau tai, kas sekė po to.

Šuo buvo išvežtas į prieglaudą, šeimininkas nutarė jį užmigdyti. Logiškas sprendimas, kas gi po tokios tragedijos norėtų šunį toliau auginti? Pasirodo, tokių yra ne vienas ir ne du. Dobermanas prieglaudoje nuolat lankomas, jį pasiimti norinčių kaskart didėja, teko skaityti, kad niekas šeimininkui neleis taip nehumaniškai pasielgti su vargšu šuneliu. Į dobermano – žudiko gerbėjų ir gynėjų chorą įsijungė ir Seimo narys, veterinarijos gydytojas. Jo nuomone, šuo buvo blogai prižiūrimas, nepakankamai šeriamas, netreniruojamas, voljere jam buvo per šalta. Reikia suprasti, kad vaiko pražudymas buvo šunelio protestas prieš blogą gyvenimą? Seimo narys lyg ir nepasakė, kad pasiims dobermaną, bet jo kupini užuojautos aiškinimai yra tikrai ne šeimininko naudai.

Nesiimu spręsti – gal šuo buvo auginamas tikrai ne pagal naujausius gyvūnų gerovės reikalavimus. Tai gal bauskime kūdikį praradusį tėvą, o vargšą šunelį – į gerus, rūpestingus namus? Būtų juokinga, jei nebūtų graudu.

Ar tie, kurie šiandien pasiryžę neleisti užmigdyti to dobermano ir prisiimti už jį atsakomybę, tikrai yra viską apgalvoję? Gyvūnas lieka gyvūnu – niekada nežinai, kas jam gali šauti į galvą. Juolab tam, kuris jau įvykdė baisų, nepataisomą dalyką. Ar jausitės šalia jo ramiai, ar paliksite savo vaiką netoliese? Kad ir kokių klaidų padarė jo šeimininkai, ar dabar dera iš jo kažkokią auką daryti? Norintiems globoti šunį iš prieglaudos pasirinkimas tikrai nemenkas, kodėl reikalingiausiu tampa būtent šis, pražudęs gyvybę? Atrodytų, ir Seimo narys turėtų savo dėmesį skirti ne nusikaltusiam šuniui, o rimtesniems valstybės valdymo reikalams. Kitaip rinkėjai gali padaryti nelinksmą išvadą – gerbiamasis seimūnas geba rūpintis tik šunų gerove, žmonėmis pasirūpinti kompetencijos gerokai pritrūksta.

Nedrįsčiau smerkti šuns šeimininko, net jei jis būtų šunį nubaudęs toli gražu ne taip humaniškai, kaip ketina šiuo atveju. Jis turi tokią teisę ir jam nebūtina klausytis dobermano gynėjų išvedžiojimų dėl blogos priežiūros. Reikėjo tai pastebėti laiku ir tada imtis priemonių. Po muštynių kumščiais nemojuojama, gerbiamieji. Nusikaltę asmenys turi sulaukti bausmės – dėl to sutariame visi. O nusikaltę gyvūnai – tapti liaupsinimo objektais? Tikrai nenorėčiau, kad kažkur kaimynystėje apsigyventų minėtas dobermanas. Joks voljeras neatrodytų saugus.

Norisi apeliuoti į gyvūnų mylėtojų sveiką protą: neužsižaiskite, gerbiamieji, nesužmoginkite gyvūnų ir nepulkite stačia galva imtis dobermano perauklėjimo. Kad vėliau netektų pasigailėti.

Straipsnis buvo išspausdintas  balandžio 19 d. laikraščio „Širvis“ 16-ame šių metų numeryje. Praeitą savaitę kalbėjau apie augintinių ir šeimininkų santykius. Šį kartą vėl ta pati tema, tik kiek kitu kampu....