Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas gegužės 23 d. laikraščio „Širvis“ 20-ame šių metų numeryje.

Vos vienas kitas visuomenės narys gali sau leisti apsigyventi vienumoje, toli nuo kitų žmonių, nebendrauti su jais ir neturėti jokių artimų kaimynų. Nežinia, kiek žmonių sveikintų tokį pasirinkimą, o kiek su gailesčiu konstatuotų: girdi, gal ir gera kartais pabūti vienumoje, bet kaip įmanoma nuolat gyventi be žmonių, be bendravimo, be kaimyniškos draugystės.

Daugelis mūsų nežinom tokio gyvenimo pliusų ir minusų, ypač gyvenantys miesto daugiabučiuose – čia nuo kaimynų nepasislėpsi. Nebent pasirinksi atsiskyrėlišką egzistenciją už savojo buto sienų ir užraktų. Deja, kartais ir tai nepadeda, kaimynų veikla smelkiasi, kaip sakoma, ir per langų plyšius.

– Patarkit, kaip paveikti kaimynę, – per draugių pasisėdėjimą prie kavos puodelio prašo viena širvintiškė. – Lyg ir nėra kuo skųstis: maloni, inteligentiška moteris, smagu su ja susitikti, pabendrauti, bet vienas blogas įprotis gadina mano kraują ir kelia įtampą tarpusavio santykiams. Kaimynė nuolat rūko balkone ir tie dūmai smelkiasi į mano butą. Dabar, kai tokie puikūs orai, negi laikysi langus uždarus, norisi kuo daugiau gryno oro įsileisti. Deja, mano, per visą gyvenimą nei karto dūmelio neužtraukusios, bute tvyro cigarečių kvapas. Kaimynėlė ilgai vakaroja, prieš miegą, jau apie vidurnaktį, mėgsta balkone parymoti ir paskutinę tos dienos cigaretę sutraukti. Drauge ir mane, beįmingančią, „apdovanoja“ dūmo aromatais. Ir taip diena iš dienos… Labai laukiau įstatymo, draudžiančio rūkyti balkonuose, deja, kol kas jo nepriėmė. Taip, daugelis piktinosi tokiu siūlymu, bet man būtų buvusi didžiausia dovana.

Paaikčiojom visos, užjautėm moterį, pasiūlėm pasikalbėti, kaip sakoma, iš širdies.

– Nepadeda, – atsidūsta ji. – Kalbėjomės ir ne kartą. Ji sutinka, kad tai yra blogai, nepyksta už mano pastabas, bet guodžiasi negalinti savo potraukio pažaboti. Siūliau kreiptis į medikus, o ji tik nusijuokė ir prisipažino pati buvusi medike ir ieškojusi sau pagalbos, tik, deja, neradusi. Man nerūpi jos sveikata, jei ji pati tuo nesirūpina. Bet kodėl jos blogi įpročiai turi kelti diskomfortą man?

Išties, kaip dažnai girdime, kad dėl vienokios ar kitokios kaimynų veiklos gyvenimas tampa daug sudėtingesnis. Palaidi šunys, pulkai kačių, nuo kurių kvapo riečia nosis visos laiptinės gyventojams, garsi muzika, rietenos – ko tiktai nepatirsi iš kaimynų. Per tokius „žygdarbius“ pasimiršta visi gerieji darbai: ištiesta pagalbos ranka, nuoširdus žodis, naudingas patarimas… Kodėl taip dažnai nepagalvojam, kad mūsų veikla gali nuodyti kaimynų gyvenimą, drumsti jų ramybę?

Geriausia išeitis, žinoma, būtų kraustytis kuo toliau nuo žmonių ir vienumoje tvarkyti gyvenimą pagal savo norus ir poreikius. Deja, tikrai ne visi turi tokią galimybę. Bet visi gali suvokti, kad gyvenant šalia kitų, reikia atsižvelgti ir į jų poreikius, matyti ne vieną save, bet save tarp kitų. Be kompromisų čia neapsieisi, bet norintys visada ras išeitį ir sutiks paaukoti dalį savo malonumų vardan kaimynų gerovės. Sunku spręsti, ar reikėjo to draudimo rūkyti balkonuose. Įstatymais geros kaimynystės santykių nesureguliuosi. Tiesiog kiekvienas ir kiekvieną dieną turime prisiminti, kad gyvename tarp žmonių ir mūsų elgesys noromis nenoromis daro įtaką kitiems. Vieną dieną gali tekti labai pasigailėti savo kietakaktiškumo, jei kaimynai pradės ir jums atsimokėti tuo pačiu ir piktybiškai kenkti jūsų gerovei. Ar tokios kaimynystės norime ir tikimės? Atsiminkime, kad geri santykiai savaime nesusikuria ir be abipusių pastangų tinkamų rezultatų nebus. Ne veltui sakoma, kad pokyčius reikia pradėti nuo savęs, tada ir kiti greičiau pasikeis į gera ir nereikės laukti valdžios įsikišimo ir paliepimų nekenkti kaimynų gerovei.

Jonė Lieponė

Straipsnis buvo išspausdintas gegužės 23 d. laikraščio „Širvis“ 20-ame šių metų numeryje. Vos vienas kitas visuomenės narys gali sau leisti apsigyventi vienumoje, toli nuo kitų žmonių, nebendrauti su jais ir neturėti jokių...