Naujausios žinios

Buvęs didelis kaimas tapo mažu

Jaskaudžių kaimo riboženklis

SRTRF logo

Didelis Jaskaudžių kaimas. Prasideda nuo kryžkelės ir palei kelią tęsiasi kažin kur toli. Pirmasis namas gyvenamas, tačiau gyventojų neradau. Priešais esantis, gražiai paremontuotas, perdažytas, tačiau jau tapęs vilniečių vasaros rezidencija. O dabar ruduo, tad vilniečių nebėra. Kelios negyvenamos sodybos, o ant kalno gražiai sutvarkytas iš tolo viliojantis apsilankyti namas. Pilnas kiemas automobilių. „Gal šeimos šventė“, – pamaniau ir pravažiavau pro šalį, negi trukdysi suvažiavusius, gal seniai nesimačiusius draugus ar gimines. Galų gale pamačiau besidarbuojantį kaip savame kieme jaunai atrodantį vyrą. Apsidžiaugiau it žvejas didelę lydeką pagavęs. „Bent vienas galės papasakoti, kas atsitiko Jaskaudžiams, kad taip tuščia, nyku. Visai nėra ko paklausti kelio, nėra ko paprašyti vandens atsigerti“.

Darbštuolis Časas vietinis, tačiau tik viena koja Jaskaudžiuose – su šeima gyvena Vilniuje ir tik savaitgaliais atvažiuoja aplankyti mamos ir ją prižiūrinčios sesers su vyru. Va taip ir „išsivaikščiojo“ kaimas. Kol dar buvo mažas, su sesute lankė Krikštėnų mokyklą, o kai ūgtelėjo išvyko į miestą ir tiek jį kaimas tematė. Pritapo sostinėje. Darbas, žmona, vaikai. Tiesa, dabar vaikai jau suaugę, bet į kaimą atvažiuoja tik pailsėti, gamta pasigrožėti, o čia gyventi ir dirbti žemės nenori.

Į Jaskaudžių kaimą iš Ukmergės rajono, Totoriškių kaimo, atitekėjusi Genovaitė Časienė čia jau septyniasdešimt metų. Šiame kaime Genovaitė atsirado dar labai jauna, vos dvidešimt dvejų. Gražią, jauną, darbščią mergaitę iš Totoriškių į Jaskaudžius atsivežė vyras. O Časų šeima buvo gausi – devyni vaikai: šeši broliai ir trys seserys. Genovaitė atsimena, kad jų vardai buvo Stasys, Zenonas, Pranas, Bronislovas, Nikodemas, Apolonija, Veronika, kitų vardai užsimiršo. Ponia Genovaitė kuklinasi, sakosi daug ką užmiršusi, jai į pagalba ateina duktė Milda. Ji irgi gyveno Vilniuje, tačiau dėl mamos teko palikti sostinę. „Kaip gi mama viena be mūsų gyvens kaime. Mamai jau reikia pagalbos“, – šypsosi duktė. Gal sunkesnius darbus ir reikia padėti nudirbti, tačiau ponia Genovaitė dar lengvai atsikėlė nuo lovos ir niekieno nepadedama prisėdo prie stalo.

Genovaitės visa jaunystė praėjo Jaskaudžiuose. Nuo pat 1948 metų, kai apsigyveno šiuose namuose, teko dirbti kolūkyje. „Kiek per metus uždirbdavau? – perklausė Genovaitė. – Daugiausia – nieko“. O darbas laukininkystėje nelengvas, reikėjo kažkaip gyventi. Vaikus auginti, juos į mokyklą leisti. Iš Jaskaudžių artimiausia mokykla buvo jau Ukmergės rajone – Krikštėnuose. Čia mokytoja dirbo vaikų teta, žiemomis ten Časiukai ir gyvendavo. Kai Alvydas buvo pradinukas, lankė Motiejūnų pradinę, o vėliau ir jis tapo Krikštėnų mokyklos moksleiviu. Pavasarį ar rudenį, pažliugus keliams, mokinukus į mokyklą arkliu nuveždavo tėtis, kai keliai pradžiūdavo, patys dviračiais važiuodavo. Mokslai Genovaitės vaikams sekėsi, tačiau, kaip ir visi mokiniai, laukdavo vasaros atostogų. Va tada tai laisvė. Pas kaimynus Šarmavičius trys vaikai, su drauge Prane turėjo ką veikti, Dzedzevičių kieme irgi trys vaikai. Susirinkdavo būrys didesnių ir mažesnių, tačiau visi buvo vaikai, visiems buvo gera eiti lenktynių, žaisti slėpynių, kol mamos neparvarydavo namo valgyti ar miegoti.

„Nebėra kaimynų, ką ten kaimynų. Visai nebėra kaime gyventojų. Va, ta graži sodyba, kurioje buvo daug mašinų. Negyvenama. Tačiau vaikai ją prižiūri, susirenka pasibūti. Tai tik savaitgaliais, o darbo dienomis liūdna toji sodyba, tik lango akimis laukia apsilankančių. Mes irgi negyventume kaime, bet mama niekur iš čia nenori važiuoti, tad teko mums su vyru čia sugrįžti. Vyras irgi vietinis, iš netolimo kaimo. Jo Jakūbonyse irgi tuščia. Visi trys mūsų sūnūs gyvena mieste, tačiau vienas netoliese įsigijo namus, tad, kai atvažiuoja pasibūti į kaimą, būtinai aplanko mus. O aš jų laukdama paruošiu pietus. Pasikalbam, sužinom naujienas apie jų šeimas, anūkus, buvusius kaimynus, nors ir patys dažnai su jais pasikalbam telefonu, tačiau gyvas žodis kur kas malonesnis. Geriau įsimenamas. Dabar artimiausia kaimynė Marytė Rinkevičienė. Tik su ja ir bendraujam. Jau nebėra buvusių kaimynų. Surgautų, Guščių namai tušti, kitus namus aplanko vaikai, bet tik atvažiuoja apsižiūrėti, Klevinskų namai parduoti, Jono Dzedzevičiaus, Česlovo Motejūno…“ – atvirauja Genovaitės dukra.

Praėjo septyniasdešimt metų nuo Genovaitės gyvenimo Jaskaudžiuose pradžios, o kiek pasikeitimų. „Ir negerų pasikeitimų. Dabar kaime dirbti daug lengviau nei mano jaunystės metais: nereikia pievų dalgiais šienauti, grėbliais vartyti ar grėbti, vežimu šieno vežti. Kiek darbo būdavo per rugiapjūtę! O mes jauni su dainomis visus darbus nudirbdavome, vieni pas kitus į talkas ėjome. Darbai palengvėjo, o dirbti norinčių ir kaime gyventi galinčių neliko. Negeri pasikeitimai. Ištuštėjo kaimai, gyvenvietės. Gal tai vyksta tik mūsų apylinkėse?“ – susimąstė Genovaitė Časienė. O ji pati, visą gyvenimą praleidusi kaime, kitur gyvenimo neįsivaizduoja ir kitur gyventi nenori. Čia savi namai, savas kiemas ir jame jaučiasi šeimininkė. Kuo ilgiau tešeimininkauja Jaskaudžiuose ponia Genovaitė.

Nuotraukos autorės

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*