Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas  kovo 1 d. laikraščio „Širvis“ 9-ame šių metų numeryje.

Gilyn į mišką – daugiau medžių. Būtent taip jaučiuosi domėdamasi mūsų krašto piliakalniais. Šiandien pasakoju tai, ką sužinojau apie Čiobiškio krašte esančius šiuos praeities liudininkus.

Jau pasakojau apie Dainių piliakalnį, kurio tik vardas belikęs. Toliau abėcėlės tvarka seka Grebliaučiznos piliakalnis, vadinamas Barsukynės kalnu, esantis Musės upės slėnyje, netoli to paties pavadinimo kaimo. Nuo seno šalia Grebliaučiznos kaimo Čiobiškio seniūnijoje stūkso du kalnai – Barsukynė ir Gaguras. Specialistų manymu, Barsukynės kalnas savo forma panašus į apardytą piliakalnį. Spėjamas jo formavimosi laikas – I-asis tūkstantmetis. 1997 metais atlikti archeologiniai kasinėjimai to nepatvirtino, radinių neaptikta. Tad Grebliaučiznos piliakalnio arba nebuvo, arba jo kultūrinis sluoksnis per ilgą laiką visiškai sunaikintas. XVII–XIX amžiuje čia galėjo būti nedidelė sodyba. Taigi šio kalno statusas – spėjamas piliakalnis. Tai nereiškia, kad neverta čia apsilankyti. Vandens maršrutų mėgėjai, siūlydami plaukti Musės upe, tarp lankytinų vietų mini ir Grebliaučiznos piliakalnį. Tad pakeleivi, nepraeik pro šalį, aplankyk Barsukynę!

Taigi, radome sunaikintą piliakalnį, radome spėjamą – kas toliau? O toliau – Janionių piliakalnis, irgi esantis Čiobiškio seniūnijoje, tos pačios Musės dešiniajame krante, ties santaka su bevardžiu upeliu. Valio, pagaliau radau realų piliakalnį!

Janionių piliakalnis dar vadinamas Pikuolio kalnu. Pikuolis (arba Poklius) lietuvių mitologijoje yra vienas iš trijų aukščiausiojo Dievo sūnų, šalia Perkūno ir Patrimpo. Pikuolis sietas su mirusiųjų pasauliu, laidojimo papročiais ir apeigomis. Tai – požemio, pykčio, tamsos ir nelaimių dievas. Legendiniu vardu vadinamas piliakalnis ir pats yra apipintas legendomis. Pasak senolių, ant šio kalno kažkada stovėjo Pikuolio bažnyčia, čia gyveno milžinai, aukštesni už ąžuolus, kurie vaikščiojo pasiremdami ąžuolais. Sakoma, kad čia yra užkastos trys statinės auksinių pinigų. Rudens vakarais ant kalno matyti ugnelės – tai dega tie užkasti pinigai. Bet nesudega, tik gryninasi. Dar teigiama, kad nuo Musės upės čia buvo trys raudono mūro tuneliai.

Šiandien Janionių piliakalnis yra apardytas duobių, o pietinis jo kraštas nugriuvęs į upelį. Kalnas apaugęs mišriu mišku. Datuojamas šis piliakalnis I-ajame tūkstantmetyje–II-ojo pradžioje. Pylime randama daug perdegusio molio.

Prieš du tūkstančius metų viena lietuvių genties bendruomenių čia pasistatė medinę pilį, kurią iš trijų pusių supo vandenys. Pilis gynybai buvo naudota tūkstantį metų.

Panorote aukso statinių paieškoti? Na, gal tai ir nepavyks, bet aplankyti Pikuolio kalną tikrai rekomenduoju. Tai vienintelis rajono piliakalnis, kuris yra renovuotas. 2007–2013 metais Širvintų rajono savivaldybė įgyvendino projektą „Viešosios turizmo infrastruktūros prie Janionių piliakalnio įrengimas“. Projektas buvo finansuojamas Europos regioninės plėtros fondo ir savivaldybės lėšomis. Įrengtas pėsčiųjų takas, apžvalgos aikštelė, poilsiavietė, laužavietė, informacinis stendas, informaciniai kelio ženklai. Tiesa, interneto platybėse radau poros metų senumo rajoninės spaudos straipsnį, kad piliakalnį sunku rasti, informacija pateikiama netiksli, tačiau mano kolegė, rudenį su jaunaisiais šauliais keliavusi partizanų takais, patikino, kad tai netiesa. Informacijos pakanka, rasti Janionių piliakalnį tikrai nesudėtinga. Jos informacija vėlesnė, todėl vadovaujuosi ja ir kviečiu aplankyti Janionių piliakalnį (Pikuolio kalną). Nepamirškite ir Grebliaučiznos, arba Barsukynės, piliakalnio.

Piliakalnių guru vadinamo profesoriaus Gintauto Zabielos straipsnyje apie Čiobiškio apylinkių pilkapynų kasinėjimus radau paminėtą ir archeologų netyrinėtą Žvagakalnio piliakalnį, esantį Neries ir Melnytėlės santakoje. Jei patsai guru šitą sako, vadinasi, taip ir yra. O mokytoja Vladislava Dalinkevičienė yra pasakojusi, kad Čiobiškį saugo trys kalnai: Pikuolio, Žvalgos ir Skvarbos. Pastarąjį supylė vienuoliai. Artėjant priešams ant tų kalnų uždegdavo laužus ir Kernavė žinodavo, kad reikia ruoštis kovai. Štai kokie svarbūs buvo tie Čiobiškio kalnai. Aplankykime juos.

Svetingas Čiobiškio kraštas laukia istorijos mylėtojų. O aš toliau domėsiuos Širvintų krašto piliakalniais. Įdomu, ką dar netikėto sužinosiu?

Straipsnis buvo išspausdintas  kovo 1 d. laikraščio „Širvis“ 9-ame šių metų numeryje. Gilyn į mišką – daugiau medžių. Būtent taip jaučiuosi domėdamasi mūsų krašto piliakalniais. Šiandien pasakoju tai, ką sužinojau apie...