Už kiek įmanoma išgyventi?
Jonė Lieponė
Straipsnis buvo išspausdintas kovo 1 d. laikraščio „Širvis“ 9-ame šių metų numeryje.
Esama gi protingų žmonių, štai paėmė ir paskaičiavo, kiek gi mums visiems reikia pinigų, kad patenkintume minimalius poreikius, t. y. kad elementariai išgyventume. Ne tokia ir maža ta suma, pasirodo – 238 eurai. Ypač tiems, kurių pajamos tos mažiausios sumos nė iš tolo nesiekia. Betgi gyvena. Vadinasi, suma dar ir per didelė. Duok tokią sumą pensininkui, kuris gauna, sakykime, 180 eurų, tai jis nė nežinos, kur tokį lobį išleisti, dar ir sutaupyti galės. O tokių, nė poros šimtų negaunančių, tikrai nemažai yra. Geriausia, žinoma, į tokius bėdulius dėmesio nekreipti ir juos pamiršti, lai kapstosi, kaip sugeba, jei tiek užsidirbti senatvei tesugebėjo. Net ir apklausose įvairiausiose klausimas apie pajamas skamba taip: ar jūsų pajamos siekia 250 eurų? Mažiau net būti negali. Ką gi, dabar visiems belieka laukti, tikėtis, kad valstybė neleis nusigaluoti ir visiems pajamas padidins iki tos apskaičiuotosios išgyvenimo sumos. Patarčiau labai stipriai nesitikėti. Viena yra apskaičiuoti kiek reikia, visiškai kita – duoti tiek, kiek reikia. Turim būti sotūs valdžios pažadais. Štai rinkiminės kampanijos metu tvirtai žadėjo, kad nuo metų pradžios visiems pensijos pridės po 40 eurų. Tai kaipgi už tokią dosnią partiją nebalsuosi. Pensininkai balsavo abiem rankomis. O ką gavo? Vos valdžios kėdes užtūpė naujoji dauguma, tuoj žadėtoji suma perpus sumažėjo. O kai pensija rankose atsidūrė – suvis nebeaišku žmogeliams pasidarė. Apklausiau visus pažįstamus pensininkus – nei vienas negalėjo pasigirti dvidešimties eurų priedu. Atsirado netgi tokių, kurių pensija išliko tokia pati, jokio priedo nebuvo ir nėra. Kitiems kažkiek mestelėjo: vienam penkis, kitam – dešimt, o laimingiausiems ir visus penkiolika. Bet ne dvidešimt. Reiktų „Sodros“ specialistų teirautis, bet nuo jų išaiškinimo galva tik dar labiau susisuks: kai pradės postringauti apie dedamąsias ir kintamąsias dalis ir jų santykius, tai džiaugsies, kad iš viso dar kažką gauni.
Taigi, protingos galvos suskaičiavo, kiek pinigų mums turi užtekti maistui, kiek būsto išlaikymui, dar pridūrė, kad ir kultūros poreikiams dalelė numatyta. Įdomu, kokia ji? Ar bent vieną knygą per metus galima bus įsigyti? Vargu. Juk autoriams kažkokius mokesčius kelia, vadinasi, knygos dar brangs, nors ir dabar jų kainos į neviltį varo. Draugių bibliotekos seniausiai išnarstytos ir viskas perskaityta. Viešoji biblioteka po vieną egzempliorių tegali nupirkti, kol sulauki, tai ir suplyšta. Teatrai stebisi, kad į spektaklius bilietai vangiai perkami, nors kainuoja „tik“ dešimt eurų. Gerbiamieji scenos meistrai, dešimt eurų – tai savaitės išlaidos maistui. Ne kiekvienas gali savaitę badauti, kad galėtų kultūros renginyje apsilankyti.
Tos pačios protingos galvos, kurios tuos minimalius poreikius apskaičiavo, dar ir pamokyti gyvenimo nutarė: neišgali apmokėti būsto išlaidų – keisk būstą į mažesnį. Negi dar liko nepasikeitusių? Keitėme, mažinome, kai kurie nepasiskaičiavę pirko katę maiše. Pažįstu šeimą Širvintose, kuri trijų kambarių butą keitė į mažesnį, nepasitikrinusi šildymo kainų ir liko prie suskilusios geldos: butas mažesnis, bet mokesčiai didesni. Tai bent sutaupė! Iki šiol moteriškė dėl tokių mainų virkauja, bet šaukštai po pietų.
Dar vienas pažadas tvirtai tariamas buvo: mažės vaistų kainos. Kol kas jos tik didėja. Tiesa, pradėtas kryžiaus žygis prieš du galingiausius vaistinių tinklus. Būtent tuos, kuriuose vaistai pigiausi, kur daugiausia akcijų. Ar ir vėl neliksime prie suskilusios geldos? Belieka laukti. Beje, minimalių poreikių sąraše apie vaistus lyg ir nekalbama. Iš kurgi imsime lėšų šiai išlaidų eilutei?
Parašykite komentarą