Dejonėmis gyvenimo nepagerinsim
Jonė Lieponė
Straipsnis buvo išspausdintas rugpjūčio 1 d. laikraščio „Širvis“ 30-ame šių metų numeryje.
Interneto platybėse randu graudų mylinčios dukters pasakojimą apie sunkią jos mamos dalią. Mama visą gyvenimą mokytojauja, bet pragyventi iš algos negali, todėl yra priversta atostogų metu važiuoti į Norvegiją ir ten vergiškomis sąlygomis prisidurti prie varganos lietuviškos algos. Žinoma, nuo to kenčia mamos sveikata, išvaizda ir būdas. Mama yra išdidi, dukters siūlomos pagalbos priimti nenori, todėl ir vyksta sezoniniams darbams užsienyje. Pasakojimo moralas – neikite mokytojauti, nes ir jūsų lauks tik skurdas, ašaros ir atostogos norvegų ūkiuose.
Atidžiai perskaičiau pasakojimą, bet didelės užuojautos tai mokytojai nepajutau. Tikrai gerbiu mokytojo profesiją, pažįstu daug puikių pedagogų, su kai kuriais ir artimai pabendrauju. Žinoma, būčiau neteisi, tvirtindama, kad mokytojai uždirba gerai ir jų gyvenimas be debesėlių. Bet iš mano pažįstamų nei vienas atostogų metu nevažiuoja svetur, kad, skindamas braškes ar ravėdamas kopūstus, užsidirbtų papildomą pinigėlį. Taip, kai kurie atostogų metu padirbėja, sakykim, vaikų stovyklose ar dienos centruose. Kiti susiranda kitą darbą, bet būtinai pasilieka ir kažkokį atostogų laikotarpį pailsėti nuo visų darbų. Nežinau tos pasakojime minimos mokytojos darbo krūvio, gal ji teturi porą pamokų per savaitę, todėl ir atlyginimas labai kuklus. Štai neseniai mačiau vienos rajono mokyklos skelbimą, siūlantį dvi pamokas per savaitę. Bet yra jaunų pedagogų, kurie važinėja į keletą mokyklų ir šitaip susirenka sau pilną krūvį.
Sutinku – mokytojų algos nėra didelės. O kieno yra? Gydytojai dejuoja, mokytojai jiems pritaria – tai bene daugiausia dėl atlyginimo besiskundžiančių profesijų atstovai. Jų darbas sunkiausias, atsakingiausias, o algos mažiausios. Ką tuomet sakyti, pavyzdžiui, socialiniams darbuotojams, kurių darbo sąlygos nė kiek ne lengvesnės, o atlyginimas toli gražu iki padoraus. Siuvėjų kantrybe išvis stebiuosi, nes jų algos tokios, kad garsiai minėti net nejauku. Neturi pagrindo girtis ir pardavėjos bei padavėjos, virėjos, valytojos ir t. t. Bet skundų iš jų tiek nesigirdi, kiek iš medikų ir pedagogų.
Suprantama, kiekvieno padėtis yra skirtinga. Vienaip gyvena auginantys vaikus, kitaip vieniši asmenys. Lengviau tam, kieno antroji pusė parneša solidesnę algą. Iš minėto pasakojimo sunku suprasti tos mokytojos padėtį. Jei pasakojimo autorė, jos dukra, sakosi auginanti savo vaikus, vadinasi, jos mama jau lyg ir neturėtų turėti mažamečių išlaikytinių. Jei dukra sakosi siūlanti savo pagalbą, bet mama jos nepriimanti, vadinasi, ir dukrai ji nebepadeda. Tai iš kur tas žūtbūtinis poreikis parduoti vasaras norvegams ir metų metus gyventi be atostogų? Negi tokie dideli pragyvenimo standartai?
Dažnai paskaitau apie mūsų rajono bočius, aktyviai gyvenančius ir daug keliaujančius ne tik po Lietuvą, bet ir už jos ribų. Ir viskas iš tos tikrai kuklios pensijos, juk niekas jų išvykų ir renginių nefinansuoja. Matyt, ne veltui girdėjau pasakojant, kad dar nei vienas tvarkingai gyvenantis ir blogų įpročių neturintis pensininkas nesigaluoja badu ir nėra prasiskolinęs nei valstybei, nei greitiesiems kreditams, nei kaimynams ar giminėms. O retos išimtys tik patvirtina taisyklę.
Nenoriu pasakyti, kad nereikia siekti aukštesnio pragyvenimo lygio, kovoti už didesnę algą ir geresnes darbo sąlygas. Bet nereikia iš savęs daryti aukos, garsiai šaukti ant kiekvieno kampo apie sudėtingą gyvenimą. Taip gyvename visi, išskyrus nedidelę dalį nomenklatūros, valdininkijos, valdžios atstovų, jau „nusipelniusių gyventi geriau“. Visi kiti, kurie dar nenusipelnėme, būkime orūs ir išdidūs. Turi gi ateiti šventė ir į mūsų kiemą. Dėl jos greitesnio atėjimo turime kovoti ne skundais, o ryžtingais veiksmais. Dejuodami, kaip bloga mums, pagalvokime, ar šalia esantiems lengviau? Gal mūsų skundai jiems atrodo kaip bereikalingas išsidirbinėjimas, nes jie turi dar mažiau, tik neįpratę nuolat dejuoti ir guostis.
Parašykite komentarą