Naujausios žinios

Gyvenimo sprendiniai

Varpininkas

Nomedos Drazdienės koliažas

Važiuoju anądien iš kaimynėlio ukmergiškio pasibuvęs, pasidžiaugę, kad virusas mūsų nepakando ir kad sveiki drūti esame, o karantinas per daug mūsų gyvenimų nesujaukė ir prieš pat įvažiavimą į mūsų karalystę, užrašas toks aiškus, nedidelis, kad čia Širvintos. Va tai tau, mintiju, tiek metų minu šiuo keliu, o užrašas tik dabar atsirado, tikriausiai, galvoju sau tyliai, dar čia ne viskas, man trūksta priedo, na sakykim: karalystė, valstybė ir ne kitaip. Juk skambėtų visiškai kitaip.

Įvažiavau į miestą. Rūkas kyla, aplinkui tylu, tik kur ne kur karkteli varna, tolumoje girdisi kokis vandens čiurlenimas. Kiek akis galėjo pamatyti pro rūką, aplinkui tebuvo statybų vaizdai: jokio medelio, jokio krūmelio, iškasta, išrausta, pradėtų statyti pastatų griaučiai. Ant vieno jų iškeltas, regis, plakatas su užrašu, tačiau perskaityti nepavyko. Einu plačia naujai išasfaltuota gatve, lyg ir mūsų karalystės centras, lyg ir ne. Nieko nesuprantu. Žmonių nematyti, pro šalį prabindzena šunėkas, pažiūri į mane nepasitikėdamas ir toliau dūlina savo takais. Lyg ir parduotuvė mūsų, kur su pačiute keliauta, bet aplinka ne ta. Pagaliau prieinu pažįstamą vietą, ėgi vieta ta pati, bet kas toje vietoje buvo – dabar pakeista. Mūsų mylimos Marytės vietoje stovi nebe Marytė, o Ji išdidžiai pakėlusi galvą, ištiesusi abi rankas į mane, žvilgsnis skrodžiantis kiaurai, plaukai pasidraikę. Pagalvojau, kad tu kur aukštielninkas, kas čia Marytei pasidarė?

„Žmogau, aš tave myliu!“ – išgirstu. Apsidairau, nieko nėra. Pakeliu akis, ogi ta Marytė – Nemarytė, dar ir galvą į mane pakreipusi.
„Va čia tai menas“, – pagalvojau.

O jinai toliau man geležiniu balsu suokia: „Tu buvai mano patarėjas, padėjėjas, ar ne Varpininkas būsi?“

Galvojau, kad nugriūsiu ir nebeatsikelsiu, gyva valdovė skaidriausioji į mane niekada taip gražiai nesikreipė, o čia prašom.

„Ašai. Ašai“, – pralemenu ir lieku it stabo ištiktas stovėti.

„Labai gerai. Tiek man gero esi padaręs, o aš niekaip tau neatsilyginau. Sakau tau, eik į mano komandą. Dirbsim kartu, tuo pačiu keliu eisim, mūsų dar laukia daug nenudirbtų darbų, neįgyvendintų vizijų. Tokių kaip tu reikia paieškoti. Nors komanda mano šauni, bet tavęs labai trūksta tarp mūsų. Eik tiesiai savivaldybėn, ten tavęs laukia“.

Nieko nesigavo tarti, pasisukau ir dabar jau mačiau nebe statybas ar rūką, bet prieš akis tvieskė stikliniai dangoraižiai, gatvės švarios, aplinkui gėlės žydi, medžiai dangų remia, bet žmonių nebuvo. O tas plakatas, kurio niekaip neįskaičiau pradžioje, pasirodo, esanti ta pati akis, mirksėjusi apie tai, kad miestas gražinasi, o dabar toji akis skelbė, kad miestas pasigražino ir dėkoti už tai reikia Valdovei skaidriausiajai. Netoli savivaldybės tokia kažkokia lenta–ekranas, kuris skelbė, kad paskutiniai opozicijos likučiai buvo, o dabar tokio dalyko niekas nebeprisimena, kad dabar viskas sprendžiama paprastai: valdovė iš anksto kiekvienam duoda programą, ką jis turi padaryti, kokius darbus atlikti, kiek mokesčių sumokėti. Šūkis paprastas: „Ir tai už tave pagalvota“.

Eidamas galvojau, kokia nesąmonė, kaip tai pagalvota, juk esam laisvi, ką norim, tą veikiam, kur norim, ten važiuojam. Ir tuo metu prie manęs prisistatė kokis tokis pareigūnas (supratau iš kortelės ant dailiai pasiūdintos eilutės): „Pone, kažkas negerai?“ „Ne, viskas gerai“. „O tai ko, pone, mintijate taip negerai, kažkokius keistus planus rezgate? Kad taip mintijate, tai prašom su manimi“.

Puoliau bėgti, betgi kur tu pabėgsi. Tik švyst per makaulę ir guliu paslikas…

Iškritau iš lovos ir pabudau iš šio sapno. Apsičiupinėjau, regis, sveikas.

Šalto prakaito išlietas nuėjau virtuvėn, atsisėdau ant suolelio, išgėriau šalto vandenėlio ir pagalvojau: „Jau geriau ašai be to įvertinimo valdovės skaidriausiosios pragyvensiu, jau verčiau su tuo ką turiu būsiu nei tokioje sapnuotoje karalystėje gyvensiu.

Čia tai bent spėju su jumis, mielieji mano, mintimis pasidalinti, valdovei, kad ir per aplinkui, patarti, padėti, o ten? Čia va tai ir Pranutė – mano neetatinė padėjėja. Paporino jau ką nors, jinai, žinoma, nuneša kur reikia ir kam reikia ir ramu, susitvarko tas reikaliukas, išsisprendžia klausimėlis. Va, kiek apie baseino dugną kalbėjau, bats lentų išpjovė iš tų šalia augusių liepų ir bus tas dugnas.

Svarbiausia, mielieji mano, ašai galvoju, kad nebijokime kreiptis į gyvą savo valdovę skaidriausiąją kuo dažniau visais įmanomais būdais pagalbos, patarimo: dėl kelio, dėl takelio, dėl kaimyno, dėl meilužės. Jinai tikrai padės, o jums bus ir pramoga, ir dėmesys, o ir jinai jausis be galo reikalinga ir mūsų mylima, priešingai nei sapne: nespėji pagalvoti, ko tau reiktų, ir prisistato kokis pareigūnas, o valdovę savo matai tik kažkokią skardinę, kad ir neblogai atrodančią. Juk žinome, kad be jos žinios nė lapas nenukrenta, tai va, pasirodykim, kad pamokas išmokome puikiai, todėl be jos mes jau gyventi nebemokam. Lai sprendžia mūsų gyvenimo subtilybes.

Jūsų dabartinis Varpininkas

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*