Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas spalio 10 d. laikraščio „Širvis“ 39-ame šių metų numeryje.

Jau ne pirmą kartą įsitikinau, kad senjorai labai užimti žmonės. Kai teko kalbinti pokalbiui mokytoją senjorę Janiną Augonytę-Sviderskienę, derybos ir derinimai truko kelias dienas. Vis mokytojai pateisinamos priežastys: susitikimai, pokalbiai, pasitarimai, pasirengimai užsiėmimams. „Dabar laiko trūksta labiau, nei kai dirbau,“ – geranoriškai šypsosi mokytoja. O dirbo ponia Janina Bagaslaviškio mokykloje nuo 1955 metų.

Pati pradėjusi mokslus Čiobiškio pradinėje mokykloje, į kurią šešiametė keliavo apie tris kilometrus. Dabar smagu prisiminti, kai einant į mokyklą mokinių būrys vis didėdavo: iš kiekvieno kiemo prie būrio prisijungdavo po kelis vaikus. Po pamokų vieni kitų laukdavo, nes mažesnieji, anksčiau baigę pamokas, laukdavo savo vyresnių brolių ar seserų, ir vėl būrys vaikų beišdykaudami, besipešdami, besijuokdami ir triukšmaudami keliaudavo namo. Žiemą per šalčius ar pūgas kas nors iš kaimynų arkliuku pavežėdavo. O kai oras geras, po pamokų buvo smagu pačiuožinėti ant medinių skrynučių, kurios atstodavo kuprines. Ne kartą skrynutės, neatlaikiusios smūgių čiuožiant nuo kalniuko, sulūždavo, tad tėtėms tekdavo sukalti naujas ar tas pačias sutaisyti. Jokių pietų ar priešpiečių mokykloje nebuvo, mamos įdėdavo sumuštinių ar duonos riekelę su pieno buteliuku. Trūko vadovėlių, tad mokiniai konspektuodavo mokytojo aiškinamą dalyką. Vaikai rašydavo skubėdami, o namie tekdavo visą tą medžiagą tvarkingai perrašyti. Mokytojai visada patikrindavo ar perrašyta, mokė dailiai išvedžioti raides. Rašydavo plunksnakočiu ir rašalu, kurį tėvai kažkaip pagamindavo iš kažkokių dažų. Ketveri metai pradinėje prabėgo ir jau paaugusi mergaitė perėjo mokytis į Musninkų progimnaziją, kuri, Janinai besimokant, tapo vidurine mokykla. Išleistuvių vakare visos abiturientės buvo pasipuošusios tautiniais drabužiais. Baigus mokyklą nereikėjo sukti galvos, kur studijuoti, kokią specialybę rinktis. Tuometis Širvintų komjaunimo komiteto sekretorius Juozas Valickas pasiūlė tik ką buvusiai moksleivei mokytojauti savo buvusioje Čiobiškio mokykloje.

„Kokia iš manęs tada buvo mokytoja? Taip, kai žaidžiau su vaikais, aš visada būdavau mokytoja, visus mokiau dainuoti ir šokti, bet tai buvo su vaikystės draugais, kokie jie mokiniai, tokia ir aš mokytoja. O čia jau ne žaidimas. Tačiau sekretorius kalbino, drąsino ir aš tapau Čiobiškio mokyklos ketvirtokų mokytoja. Darbas patiko, radau bendrą kalbą su mokiniais ir jų tėvais,“ – prisiminė mokytoja Janina. Jau apsipratusi su darboviete ir mokytojos pareigomis, jauna pedagogė buvo perkelta į Bagaslaviškio mokyklą dirbti pionierių vadove. Tai buvo nauja patirtis. Nelabai buvo aišku, ką ir kaip turi daryti pionierių vadovas, todėl teko vykti į Kauną, kur buvo organizuoti pionierių vadovų kursai. O po kursų mielas širdžiai darbas. Vaikystėje, kaip išmanė, mokė vaikus šokti ir dainuoti, dabar jau kaip specialistė atsidavė kūrybai, be to, dėstė braižybą, muziką, rusų kalbą. Mokė vaikus ir pati mokėsi Vilniaus pedagoginio instituto rusų kalbos ir literatūtos fakultete.

Įsitikinau, jog mokytoja J. Sviderskienė mokytoja iš pašaukimo. Nuo pat vaikystės žaisdama buvo mokytoja ir šokių bei muzikos vadovė, laimingo atsitiktinumo dėka, komjaunimo sekretoriaus pastebėta, jog turi pedagoginių gabumų, prikalbinta mokytojauti, niekada nesigailėjo tapusi mokytoja. Gal todėl šią mokytoją iki šiol myli ir geru žodžiu mini jos buvę mokiniai. Mokyklos aštuonioliktąją ir dvidešimt penktąją laidas išleidusi mokytoja ir dabar kas penkerius metus dalyvauja savo auklėtinių laidų susitikimuose. Tarp buvusių mokinių yra ir mokytojų, gydytojų, medicinos seselių, vairuotojų, elektrikų. „Pasiilgstame vieni kitų, reikia pasimatyti, gausiai atvyksta buvę mokiniai, nors pasklidę po visą šalį, tačiau randa laiko jaunystės draugams, – pasakoja mokytoja. – Geri buvo vaikai, drausmingi, gerbė ir klausė mokytojų, vykdydavo jų užduotis. Visada jausdavau tėvų pritarimą ir palaikymą.“

Darbo krūvis buvo didelis: teko dirbti ne tik klasėje, ruoštis pamokoms ar tikrinti rašomuosius darbus, bet reikėdavo aplankyti kiekvieną mokinį. Keliaudavo mokytojos po kaimus ir vienkiemius pas savo mokinius, rašydavo ataskaitas, po pamokų kartais dar tekdavo padirbėti su silpnesniais mokiniais, kad jie išmoktų taisykles, daugybos lentelę ar eilėraštį, o kur dar pasiruošimas spalio šventėms, gegužės pirmajai, Naujiems metams, tėvų susirinkimai, ekskursijos, talkos kolūkyje. Mokyklos dirbdavo ir šeštadieniais. Toms dienoms paeiliui klasės ruošdavo teminius vakarus.Vėl mokytojams papildomas darbas ir budėjimai tuo metu, kai vykdavo tie ar kiti užsiėmimai mokykloje po pamokų. Apie jokį priedą prie atlyginimo net kalbos nebuvo. Dirbo mokytojai nuoširdžiai neskaičiuodami darbo valandų. Reikėjo organizuoti komjaunimo susirinkimus, pionierių draugovės sueigas. Užimti buvo ne tik mokytojai, bet ir vaikai. Su savo šokėjėliais mokytoja J. Sviderskienė dalyvavo dviejose respublikinėse Dainų ir šokių šventėse. Žinoma, savaime kilo klausimas, o kaip mokytojos šeima, su kuo būdavo vaikai, kai mama užimta? „O taip ir augo senelių Sviderskų prižiūrimi. Abu su vyru dirbome, vaikų darželio nebuvo. Kai pradėjo lankyti mokyklą mano Artūras ir Daiva Sviderskiukai, seneliams tapo lengviau, vaikai buvo aktyvūs, dalyvavo saviveikloje, ypač mėgo šokti. Antrokas Antanas nesutiko šokti su jokia kita mergaite, tik su mano pirmoke Daiva. Šoko vienoje poroje tol, kol atšoko savo vestuves ir dabar darniai gyvena Vepriuose. Panašiai sukūrė šeimą ir mano sūnus Artūras: vedė bendraklasę Virginiją. Gyvena netoli – Liukonyse, tad reikalui esant visada prisišaukiamas.“ Susidaro įspūdis, kad vaikai paveldėjo aktyvumą iš savo mamos Janinos.

Paklausta, ar pasiilgsta darbo mokykloje, mokytoja Janina labai apgailestavo, kad dideliame, erdviame ir naujame pastate vos dešimt mokinių. O buvo per tris šimtus vaikų, klegėjo kiemas per pertraukas, o dabar nyku. „Yra viskam savas laikas – atidirbau 30 metų mokykloje, dabar sakau, kad ilsiuosi, nors turiu įvairių pavedimų, užduočių. Štai ir dabar turiu skubėti – dvyliktą valandą rimtas posėdis,“ – atviravo pašnekovė.

Padėkojau mokytojai už man skirtą laiką ir atsisveikindama linkėjau sveikatos ir energijos žvaliai, besišypsančiai mokytojai senjorei Janinai Sviderskienei.

Straipsnis buvo išspausdintas spalio 10 d. laikraščio „Širvis“ 39-ame šių metų numeryje. Jau ne pirmą kartą įsitikinau, kad senjorai labai užimti žmonės. Kai teko kalbinti pokalbiui mokytoją senjorę Janiną Augonytę-Sviderskienę, derybos ir...