Pasidalink per Facebook!

Sako, šventes reikia švęsti, o jei švęsti, tai švęsti. Tai va, prasidėjo vasara, sumažėjo sergančiųjų, arba tiems, kuriems nustatytas teigiamas viruso testo atsakymas, oras pasitaisė, o dar Tėvo diena prašvilpė. Žodžiu, progų švęsti ieškoti nereikia, tik imkim ir pasižvalgykim, kaip sekėsi. Pradėsim nuo to, kad mūsų karalystė iš juodosios skylės ar juodosios zonos išlipo, esam, berods, dabar tarpinėje, raudonojoje, stotelėje. Iš tenai turbūt tiesiai į žaliąją, aplenkiant geltonąją, nes skiepijama masiškai, skiepų centras dirba kaip laikrodukas, na su tam tikrais nuokrypiais, bet čia pataisoma. Tereikės valdovei skaidriausiajai savo žvilgsnį nukreipti ir reikalai akies mirksniu susitvarkys. Jau josios galios ir sumanumo užtenka ne tik mūsų karalystei, bet ir visai Lietuvai: tai statistikos reikalai patvarkomi, tai Visuomenės sveikatos centras mokomas kaip reikia dirbti, tai skiepijimo eilės ne pagal nustatytus reikalavimus sudaromos, žodžiu – priemonės pateisina tikslą, o tikslas, kad būtume sveiki, kad būtume geri, kad žinotume, kam turime būti dėkingi ir už šį stebuklą.

Taigi, ar atšventėte? Tikriausiai dar ne, nes karantino sugriežtinimai dar tik atlaisvinami, o kam reikalingi bereikalingi rūpesčiai, teisingai, bet vasaros pradžią, tai tikrai galima buvo paminėti. Net valdovė skaidriausioji vaikučiams pramogų mestelėjo, du batutus pastatė. Tai džiaugsmo mažiesiems buvo, daugelis tikriausiai tik televizijoje tematė tokias pramogas. Va koks rūpestis vaikučiais, mažaisiais būsimaisiais rinkėjais. Čia jau, taip sakant, kaip ir mums varguoliams, už gerą varguolių elgesį į baseiną vandens prileido ir atvėrė duris. Ateikite visi, pasipliuškensite.

Sakysite, ne proga švęsti? O ašai sakyčiau, kad ne tik švęsti, bet ir pabaliavoti reiktų. Gal susibėgtume kur nors parkely? Bet va, mielieji mano, bėda ta, kad susibėgti greitai nepavyks. Ir nepavyks dėl mūsų valdovės skaidriausiosios. Sakysite, draudžiama? Ne, jokiais būdais, niekas nedraudžia, atvirkščiai, net ir organizuoja. Juk netrukus miesto šventę švęsime, sukviestas didžiulis būrys žvaigždžių, pramogų jūra. Švęsime ilgai, juk jau metelius be jokios šventės gyvename, savo valdovės gyvos nematėme, josios balso lakštingalinio gyvo negirdėjome, gerai, kad dar bent per televizorių pamatome jąją, kitaip nepažintume. Gerai toji šventė, reikia mums visiems susiėjus ir dulkes nusikračius pasibūti. O tiesa, dėl pastarųjų, čia mano įžvalgos irgi, manau bus vertingos.

Taigi, prasidėjo jau prieš gerą pusmetį, o gal ir anksčiau, mūsų pagrindinės gatvelės remonto darbai. Ilga jinai, oi ilga, kad būtų greičiau, kad darbai greičiau eitųsi, ėmė ją ir sukarpė gabaliukais, tokiais po puskilometrį. Atseit, padarysim ir toliau šliaužiam, taip per ilgai neužsižaidžiant bus padaryta. Bent taip buvo planuota, ašai mintiju, bet kaip būna gyvenime, neužtenka pagalvoti, kai darbai ėmėsi vykti, juk viename gale pradėtas darbas, nematomas kitame gale. Ką mes, varguoliai nelaimingi, žinosim apie remontus? Tai ir buvo patobulintas projektas, dabar beveik visa gatvė iki senojo bruko nugraužta, o kai kur dar ir giliau, visi apie tai žino, nes, norint namelius savo varganus privažiuoti, dažnai turi parodyti ypatingus nuovokos įgūdžius, nes iš ryto išvykęs vienu maršrutu, vakare turėsi grįžti jau kitu ir ne pačiu patogiausiu. Mano galva, taip valdovė skaidriausioji nori mums, ne kam kitam, parodyti, „koks gražus mažytis mūsų kraštas…“, kokios gatvelės ir kokie nameliai, kokie žmogeliai ir kokios apylinkės nuostabios. Niekam čia galvos per daug neskauda, kad kažkas kažko negali pasidaryti, kažkur nukakti. Užtatai kokią gatvę turėsime.

Teko su vienu statybų ekspertu šnektelti, tai stebisi tokio darbo naujovėmis, sako, kiek dirbąs panašių darbų, niekas taip nedaro, kaip čia pas mus. O ašai ne pėsčias, sakau jam, kad nedaro, nes nežino, čia mūsų valdovės skaidriausiosios ir josios šauniosios komandos įdirbis ir technologijos. Bus tokia gatvė, kad važiuos ne vienas pažiūrėti ir galvytę pakraipyti. Švęsim ilgai tokios gatvės atidarymo iškilmę, trypsim ir nė dulkelė nenusės ant mūsų batukų.

O kaip dėl miesto šventės?

O dėl šventės, mielieji mano, ašai galiu būti ramus ir jus visus nuraminti, tikrai prie valdovės skaidriausiosios rūmų bus naujutėlis asfaltas ir šaligatvis nubirbintas, galėsime vaikštinėti, muzikėlės klausytis ir džiaugtis, kad turime jąją, kad visa gatvelė, gal duos Dievulis, iki Naujųjų metelių ir bus padaryta, o gal dar rasis kokių progų švęsti, pavyzdžiui, kokią archeologinę iškaseną suras ir darbus sustabdys, gyvenimas parodys.

Bet šventes švęsti reikia ir kuo garsiau. Faktas kaip blynas. Nesvarbu, „kad skylėta jau kepurė, o širdyje nesutema“, svarbiausia, kad naujai sutvarkytame gatvės gabaliuke ramiai sau, skambant kokios nors įžymybės dainelei, suksime valsą, polkutę ar šiaip smagiai pasipėdinsime svajodami apie naujas šventes ir baliukus.

 

Sako, šventes reikia švęsti, o jei švęsti, tai švęsti. Tai va, prasidėjo vasara, sumažėjo sergančiųjų, arba tiems, kuriems nustatytas teigiamas viruso testo atsakymas, oras pasitaisė, o dar Tėvo diena prašvilpė....