„Vikingų kaime“ svečiavosi „Leitgiris“
Straipsnis buvo išspausdintas liepos 27 d. laikraščio „Širvis“ 31-ame šių metų numeryje.
Šį savaitgalį keliavome iki Družų, kur ant upės kranto įsikūręs „Vikingų kaimas“. Šeštadienį „Vikingų kaime“ svečiavosi klubas „Leitgiris“. Šis klubas Družuose organizavo nemokamą stovyklą „Leita 2017“. Ši stovykla yra karybos dviejų dienų stovykla, o šeštadienį nuo 13 iki 18 val. visi norintys galėjo ten sudalyvauti. Nuvykome ir mes.
Tik atvykęs į „Vikingų kaimą“ iš tolo pamačiau namelį medyje. Iš karto į jį įlipau. Jo viduje labai gražu. Stovi pinti baldai ir sėdmaišis. Norėčiau jame gyventi. Vėliau nusileidome prie upės kranto, kuriame ganėsi ožkytės. Sesės nubėgo prie jų, o ožkytės visai nebaikščios ir leidosi glostomos. Buvo smagu.
Asociatyvi nuotrauka
Prie ožkų ganyklos pastatytose medinėse pavėsinėse buvo įsitaisę amatininkai. Vienoje darbavosi vilnonių siūlų dažytojos, kurios mums papasakojo kur karšiamos vilnos ir iš kokių augalų gamina natūralius vilnos dažus. Ant nudažytų vilnos gabalėlių pavyzdžių buvo surašyti augalų pavadinimai ir kokiomis spalvomis jie nudažo siūlus. Kiek toliau buvo lauko virtuvė, kurioje ant laužo virė sriuba. Kaip paaiškino virėja, ten virė karka ir bus verdama žirnienė. O ant metalinės plokštės kepė plokščia plona duonelė. Virėjai pavaišino mus vandeniu su mėta ir citrina bei atlaužė ką tik ant laužo iškeptos duonelės.
Tolėliau įsikūręs visas senovinis kaimas. Kuriame kiekvienoje palapinėje kažkas vis ką nors gamino. Kol laukėme kada prasidės kovos tarp karių, apėjome visas palapines.
Pradžioje sustojome prie pulkelio žmonių, nes pamanėme, kad ten vyks kažkas įdomaus. Buvo tikrai įdomu, nes pasakojo apie senovinius baltų karių ginklus, šarvus, skydus. Pasakotojai rodė kiekvieną ginklą atskirai ir aiškino, kur ir kaip karys galėjo jį panaudoti. Man labiausiai patiko kirvis ilgu kotu, kuris buvo naudojamas priešo valtims arčiau savęs pritraukti. Tuo kirviu karys parodė trijų veiksmų kombinaciją kai su kirviu atitraukia priešininko skydą, užsimoja ir, pargriovęs priešininką, jį nukauna.
Aš pats galėjau toje stovykloje pasijusti kariu. Pirmiausia išsimatavau šalmus ir išbandžiau kalavijus. Taip pat mane pamokė šaudyti iš lanko ir mesti ietį. Iš šešių iššautų strėlių į taikinį pataikiau tik dvi, šauti iš lanko, pasirodo, nėra taip lengva kaip atrodė žiūrint iš šalies. Ietį sviesti dar sunkiau. Bet buvo įdomu išbandyti.
Vėl grįžome į kaimelį, kuriame virė gyvenimas. Prie vienos palapinės kalvis gamino metalinius įrankius, prie kitos – drožėjai, dar kitoje drabužių ir naginių siuvėjai, juostų pynėjai ir šarvų iš metalinių plokštelių gamintojas. Jis papasakojo kiek skilučių plokštelėje įprastai būna, kodėl plokštelės juodos ir kaip reikia surišti, kad šarvas būtų tvirtas. Visai šalia degė laužas, ant kurio stovyklautojai ruošėsi kepti ožį. Iš tikrųjų man tas vaizdas nepatiko. Ant lazdos pakabintas visas ožio kūnas be odos kraupiai atrodė.
Kovų teko laukti, tai kelis kartus išbandžiau senovinių estafečių kliūtis. Labia patiko lakstyti. Pagaliau kariai pradėjo rengtis kovai. Prisėdome prie vieno kario ir jį pakalbinome. Jis mamai sakė, kad karyba ir senoviniai amatai yra jo hobis, o išgyventi iš to dažniausiai negali ir dauguma jų dirba kitus darbus. Dar teko matyti kaip storai jie prisirengę, net tris sluoksnius storų vilnonių ilgų marškų, o ant viršaus tikros storos odos arba šimtasiūlius paltus. Pagalvojau, kaip jie per tokį karštį gali išbūti.
Pagaliau prasidėjo kovos. Dvi komandos kovėsi viena prieš kitą. Buvau kažkada riterių kovose, bet čia visai kitaip. Čia buvo daug tikroviškiau. Kaudamiesi vienas prieš vieną vienam kariui vos nesulaužė nosies, kitus nukaudavo taip, kad jiems buvo sunku pasikelti nuo žemės. Pasilipęs aukštai, stebėjau su baime, nes kai vieną karį padūrė, jis susirietė tarytum tikrai nudurtas. Kariai savo ginklais priešininkams taikydavo į pažastis, galvą ar kojas. Laimėjo tas būrys, už kurį sirgau.
Per kelias valandas „Leitos“ stovykloje „Vikingų kaime“ sužinojau daug naujo apie karybą, ginkluotę ir net užsidegiau pats pasigaminti kalaviją ir skydą.
Rimvydas Jaunius ir Andželika Bagočiūnai
Parašykite komentarą