Pasidalink per Facebook!

Steporių kaime susipažinau su lenkų tautybės moterimis mama ir dukra. Žvali, draugiška, besišypsanti ponia Filomena jau skaičiuoja devintąją dešimtį. Kalbėti lietuviškai jai sunku, bet „neparduotum“. Suprantanti viską, apie ką kalbama, taikliai papildė dukters pasakojimą. Ponios Filomenos pavardė lietuviška – Kvakšienė. O štai duktė Česlava puikiausiai be jokio akcento laisvai kalbanti lietuviškai, tačiau pavardė – Kvakšis. Kai nustebusi paklausiau, kodėl taip yra, ponia Filomena paaiškino, jog dukterį norėjo įregistruoti lietuviškai skambančia pavarde, tačiau Jauniūnų seniūnijos darbuotoja užregistravo taip, kaip yra šiandien. „Tada neapsižiūrėjome, o po to jau turėtume daug rūpesčių pavardės pakeitimui. Taip viskas ir liko.“ Juokdamasi Česlava prisiminė kuriozą apsigyvenant viešbutyje. „Administratorė, paėmusi pasus, pasitikslino: „Gyvensite su vyru?“ Buvom sutarusios viešbučio kambaryje gyventi su kolege Kvakšiene, o čia Kvakšis – vadinasi, vyras. Juokėmės tada visos“, – nesusipratimą prisiminė daug kur keliavusi Česlava. „Pandemija labai sujaukė planus. Kai pavasarį atvykau į tėviškę iki šiol negaliu išvykti. Jau aštunti metai, kai dirbu Vakarų Vokietijoje asmens sveikatos priežiūros specialiste. Darbas nesunkus, gerai apmokamas. Imantis šio darbo, teko išlaikyti būtiną vokiečių kalbos egzaminą.

Baigusi Širvintų vidurinę labai lengvai įstojau į tuometį Valstybinį Vinco Kapsuko universitetą. Mano pažymių vidurkis buvo 4,5, tad laikiau tik du egzaminus. Studijavau rusų kalbą. Mokslai sekėsi. Vasaros atostogų metu studentams, studijuojantiems rusų kalbą, tam, kad pagerintų kalbos įgūdžius, buvo sudaromos sąlygos dirbti traukinių palydovais. Dirbome keleiviniuose traukiniuose „Lietuva“, kurie kursavo Vilnius–Maskva–Kaunas–Vilnius. Vakare išvažiavę iš Vilniaus, ryte jau būdavome Maskvoje. Iki vakaro visą dieną turėjome laiko lankytis Maskvos žymiausiose vietose. Naktį vėl kelionė į Kauną ir vėl atgal į Maskvą, tik vėl kitą vakarą atgal į Vilnių. Toks maršrutas užtrukdavo keturias dienas, tačiau mums, jaunoms studentėms, neprailgdavo. Tokia praktika tęsėsi iki rugpjūčio. O rugpjūčio mėnesį dar papildomai dirbau traukinyje, vykstančiame iš Vilniaus į Klaipėdą. Dieną praleisdavau pajūryje, o vakare atgal į Vilnių.

Mėgstu keliones iki šiol, o tada tai buvo ne tik malonumas. Uždirbau, kaip studentei, nemažus pinigus, gavau pagyrimo raštą ir dar trijų rublių premiją! Trauka kelionėms nepraėjo. Esu apsilankiusi Šveicarijoje, Švedijoje, Suomijoje, Estijoje, pas braliukus Latvijoje, be abejo, Lenkijoje, Slovakijoje, kelis kartus buvau Italijoje, Baltarusijoje, labai patiko Austrijoje, net išvažiuoti nesinorėjo. Dar Maskvoje ir Sankt Peterburge. Dirbu Vokietijoje. Manau, kad dar pakeliausiu, greičiau pasibaigtų pandemija, o tada jau planuosiu, kada ir kur nuvykti. Dirbdama Vokietijoje, esu savo laiko šeimininkė, tad keliones galiu numatyti iš anksto.

Mano mamytė švaruolė, darbštuolė. Jai viskas turi būti padaryta pedantiškai gerai. Pati namuose sukasi be niekieno pagalbos. O štai nesijaučia užtikrintai darže: bijo, kad nesugebės pati nuravėti daržų, o jie nenuravėti negali būti. Tai mamos didžiausias rūpestis. Dėl to ji ir manęs nenori išleisti Vokietijon. „Tu išvažiuosi, o kaip aš su daržais?“ – vis rūpinasi. O kiek mums tų daržovių bereikia? Va, bulvės tikrai liks, liks ir kitų daržovių, tačiau pavasarį vėl būtinai sodinsime, sėsime, o vėliau ravėsime, retinsime ir t. t. Į talką nėra ko pasikviesti. Išretėjo kaimynai. Anksčiau klegėjo kaimo gatvė nuo kaimynų, vaikų balsų. Dabar daug tyliau. Į ištuštėjusius namus atvažiuoja vasaroti suaugę steporiečiai. Keli namai parduoti. Kai juose įsikuria nauji gyventojai, labai gražiai suremontuoja pastatus, sutvarko aplinką. Jau Steporiuose yra tokių kiemų. O mūsų namas gana senas. Jį statė mamos tėvai Valeišos. Mano močiutė į šiuos namus atitekėjo iš Miegučių kaimo, o į šią sodybą užkuriom atėjo mano tėtis iš kaimyninio Kvakšų kaimo. Norėčiau perdažyti namo sienas, tačiau neasfaltuotu keliu nuolat važinėja sunkiasvorės durpėmis pakrautos mašinos, tai dažyk nedažęs, dulkės tuoj nuguls sienas ir jokios naudos iš dažymo.

Labai gerai atsimenu, kaip iš šių namų pradėjau lankyti Kvakšų pradinę mokyklą. Kvakšų mokykloje buvo mokoma lietuviškai, mums nelabai tiko, tačiau ką daryti, lenkų mokykla tik Jauniūnuose, tad iš bėdos tėvai, pagailėję manęs mažos, leido į artimiausią, nors ir nelabai patinkančią mokyklą. Dabar stebiuosi mokytoja Albina Bacevičiene, kaip ji sugebėdavo mokyti trijų klasių mokinius vienu metu. Į pradinę mokyklą su draugais traukdavome pėstute apie tris kilometrus. Nepavargdavom, smagu buvo, paišdykaudavome, tačiau silpnesnių neskriausdavom. Žinoma, kalbėjome lenkiškai, gal ne labai taisyklingai, tačiau lietuviškai tarpusavyje jokiu būdu – ne. Tokia pat kalba kalbėdavome ir namie. Prisimenu, kad tik prieš Naujuosius metus pirmoje klasėje jau pradėjau skaityti lietuviškai. Baigusi tris klases, mokslus tęsiau Jauniūnų aštuonmetėje mokykloje. Nežinau, ką darytų šiuolaikiniai mokiniai, jei jiems tektų tokia kasdieninė kelionė į mokyklą: besimokant Širvintų vidurinėje mokykloje reikėjo keltis nevėliau kaip šeštą valandą, iki Jauniūnų paveždavo ūkio autobusas, o ten laukdavome Širvintos–Lauryniškės reisinio autobuso. Aštuonmetę mokyklą baigiau vos ne penketukininkė – su vienu ketvertu, o Širvintų vidurinę – vidurkis buvo 4,5.

Baigusi universitetą gavau paskyrimą į Čiobiškio spec. mokyklą. Metus ten dėsčiau rusų kalbą, be to, buvau auklėtoja. Nuo pat ryto bendraudavau su berniukais, po pamokų vėl įvairūs renginiai ir įvairi veikla. Stengėmės, kad vaikai būtų kuo daugiau užimti. Vėliau dirbau Kiauklių, Salininkų, Maišiagalos, Siesikų mokyklose. Pedagoginis stažas dvidešimt penkeri metai, iš jų Siesikuose 12 metų. Dirbdama nutariau mokytis vokiečių kalbos. Jei nutariau, tai ir įvykdžiau. Šiandien žemai lenkiu galvą prieš vokiečių kalbos mokytoją Stasę Šiaučiūnaitę. Bestudijuojant LPKI (Lietuvos pedagogų kvalifikacijos institute), kurį baigiau 1996 m., turint gerus vokiečių kalbos pagrindus, bepigu buvo studijuoti. Kai mokykloje atsirado pakankamai rusų kalbos mokytojų, aš perėjau mokyti vokiečių kalbos. Šis sprendimas labai naudingas dabartiniame gyvenime. Galiu kaip mokytoja patarti mokiniams, kuo daugiau kalbų moki – tuo lengviau. Aš kalbu ir skaitau bei rašau lenkų, lietuvių, rusų, vokiečių kalbomis. Jei mokėčiau daugiau, būtų dar geriau.

Mama iš savo namų niekur kojos neiškėlė, gimė čia, čia sukūrė šeimą. Kaimo aplinka buvo vietinė „tuteiša“. Tėtis gerai kalbėjo lietuviškai, o mamai nereikėjo šios kalbos. Mūsų krašto senosios kartos žmonės dauguma nemokėjo lietuviškai. Abi su mama save laikome lenkėmis. Tik vakar užpildėme apklausos anketas. Lietuvos lenkai skaičiuoja, kiek mūsų esama. Kai gyvenau savuosiuose Steporiuose buvau aktyvi kaimo bendruomenės narė, dalyvavau „Červony maki“ ansamblyje. Išlaikyti savo tradicijas, manau, labai svarbu. Dabar, kai dirbu Vokietijoje, truputį atitolau nuo kaimo reikalų, tačiau reikės pasitaisyti (juokiasi Česlava).

O dabar ramiai su mama pasikalbame apie atėjusį rudenį. Aš labai mėgstu uogauti, ypač spanguoliauti, deja, artimiausi, buvę durpyno teritorijoje, spanguolynai išnaikinti“.

Tikėkimės, kad mokytoja naujų spanguolynų plotų susiras ir atsikvėps uogaudama. O dabar Česlava Kvakšis mus išlydėjo ir sutarėm apsilankyti, kai žaluma akis glostys.

Nuotraukos iš asmeninio Č. Kvakšis archyvo

Steporių kaime susipažinau su lenkų tautybės moterimis mama ir dukra. Žvali, draugiška, besišypsanti ponia Filomena jau skaičiuoja devintąją dešimtį. Kalbėti lietuviškai jai sunku, bet „neparduotum“. Suprantanti viską, apie ką kalbama,...